VDU Botanikos sodas

17
gruodžio

Vabzdžių tyrinėjimams gyvenimą paskyręs dr. V. Tamutis: „Pažinimas skirtas tam, kad pamiltum“

Ar iš tiesų entomologais ne tampama, bet gimstama? Kokios boružės įkyriai lenda į jūsų namus kiekvieną rudenį – ir kodėl invaziniai vabzdžiai nėra jokia naujiena? Kas žudo Lietuvos uosius ir koks blizgus žudikas jų tyko Rytuose? Kas galėtų būti nacionaliniu Lietuvos vabzdžiu? Metų pabaigai – lengvas ir įdomus pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo darbuotoju, Dendrologijos ir fitopatologijos mokslo sektoriaus mokslininku ir Kauno Tado Ivanausko muziejaus muziejininku entomologu dr. Vytautu Tamučiu – apie vabzdžius, žmones ir pasaulį aplink mus.

 

Daugumos žvilgsnis į vabzdžius baigiasi ties požiūriu „pažink savo priešą“. Kaip jums atrodo toks utilitarus požiūris į vabzdžių pasaulį? Ar dažnai tenka edukuoti visuomenę, kad nereikia naikinti visko, kas aplink kruta?

Mano supratimu, pažinimas yra skirtas ne tam, kad  naikintume. Pažinimas skirtas pirmiausiai tam, kad suprastume, pamiltume ir nebijotume Kol nepažįsti – tol ir bijai. O naikiname dažniausiai nė nepažindami.

Man pačiam pažinimas – tai tarsi priklausomybė! Kažkas turi priklausomybę kavai, adrenalinui, tabakui, o kažkas – pažinimui. Įdomi ir baisoka priklausomybė. Negali užsibūti ties jau žinomais dalykais, kasdien turi rasti kažką naujo.

Gamtos pažinimas – tai kartu ir paties savęs pažinimas, nes žmogus juk taip pat gamta, tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme. Pažindamas ir suprasdamas gamtos dėsnius, aiškiau pradedi suprasti ir save, suvokti gyvenimo prasmę, atrasti žmogaus vietą ir paskirtį gamtoje.

Visuomenėje pasitaiko ir kraštutinumų: nuo visiško bjaurėjimosi gamta iki perdėtos meilės jai. Kartais tenka sutikti gamtos mylėtojų, kurie sielvartauja dėl nulūžusio drugelio sparno ar kolekcijoje atsidūrusio vabaliuko. Tokių norisi paklausti: kiek vien šiandien gamtos sunaikinai paprasčiausiai atvažiuodamas automobiliu į parduotuvę? Ar susimąstėte, kiek reikėjo sunaikinti gyvybių, kad suvalgytumėt pusryčių sumuštinį? Kiekviena jūsų gyveno minutė yra įkainota kažkieno gyvybėmis.

Mylinčiam gamtą joje nėra priešų, yra tik galimybė išlikti ir gyvuoti – arba tikimybė žūti tam, kad išgyventų kiti. Apytikriais skaičiavimais, imant absoliučiais skaičiais, 97 proc. gyvybės Žemėje gimsta tam, kad būtų „suvalgyta“.

Galbūt tai ir savotiškas požiūris į gamtą, pasaulį ir jame veikiančius dėsnius, tačiau galima sakyti, kad jis susiformavo tyrinėjant vabalus, stebint jų elgesį, gyvenimo ciklą. Labai nustebau atradęs, kad mes turime tiek bendro su tais mažyčiais padarėliais ir vis dar tiek mažai apie juos žinome.

Ūsuotis keturjuostis grakštenis (V. Tamučio nuotrauka)

Pastaruosius keletą metų dr. V. Tamutis gilinasi į vabalus ūsuočius: „Noriu apibendrinti visas apie juos turimas žinias, įvertinti kolekcinę medžiagą, parašyti knygelę“.

O kaip reaguojate į nuolatinius klausimus: kaip ir kuo naikinti?

Visaip. Kartais linksmai.

Štai, paskambina man moteriškė ir sako: „Žinote, mano daržą puola šliužai. Armijom. Eina armijom! Kaip man juos sustabdyti?“

Sakau: „Žinote, reikėtų paimti vadą į nelaisvę. Paimsite generolą – tuo viskas ir baigsis.“

Pašnekovė supyko ir nebekalbėjo. (Juokiasi.)

Šie „žalieji“ Kauno Tado Ivanausko muziejaus kolekcijos eksponatai – liepiniai blizgiavabaliai – čia atsidūrė tiesiog iš Laisvės alėjos, kur natūraliai gyvena liepose.

O jūs pats – kaip atėjote į entomologiją ir kodėl?

Potraukį gamtos mokslams turėjau nuo mažumės, dar augdamas atokiame Šiaulių rajono kaimelyje. Tiesa, į pačią entomologiją atėjau studijuodamas agronomiją. Bebaigiant studijas paaiškėjo, kad mane siuntęs  tarybinis ūkis  persitvarkė į akcinę bendrovę ir mano, kaip būsimo agronomo, paslaugų nebereikia. Man gerai sekėsi žemės ūkio entomologijos studijos, todėl buvau pakviestas dirbti laborantu Lietuvos Žemės ūkio akademijos Augalų apsaugos katedroje, kuriai tuomet vadovavo  profesorius Simonas Pileckis, vienas iškiliausių Lietuvos entomologų ir didelis koleopterologijos mokslo entuziastas. Atrodo, tai ir buvo ženklas, kurio tarsi laukiau: tai jis mane užkrėtė aistra tyrinėti vabzdžius, paskatino rinktis koleopterologinę temą ir  diplominiam darbui, kurio metu analizavau, kokią įtaką dirvos storis turi mezofaunai – vabalams. Vėliau, prof. S. Pileckiui vadovaujant, tęsiau studijas doktorantūroje, kurių metu tyriau Lietuvos paslėptastraublius, Ceutorhynchus genties mažyčius, mažai tyrinėtus straubliukus. Pasisekė aptikti net keliolika naujų Lietuvos faunai rūšių. Tad jau su vabaliukais „draugauju“ daugiau kaip 30 metų.

Paslėptastraubliai vilkdalginiai straubliukai (V. Tamučio nuotrauka)

Kur kas dažniau mokslinių tyrimų objektu būna visai neišvaizdus ir net sunkiai įžiūrimi vabzdžiai – kaip kad šie V. Tamučio disertacijos tema tapę paslėptastraubliai.

 

Ar tai reiškia, kad entomologija yra dėkingas mokslas trokštantiems atrasti kažką naujo, nepažinto ir nepatirto?

Išties entomologinėmis temomis rašančių ir dirbančių Lietuvoje mažai. Gal dėl to, kad tai labai sunkus ir palyginti finansiškai nedėkingas darbas, kuriam reikia labai daug paaukoti ne tik laiko, bet ir pastangų. Tačiau jos visiškai atsiperka trokštantiems atrasti ir pažinti. Gyvuoja posakis, kad entomologais netampama, jais gimstama. Nors aš sakyčiau, kad tas, kuris nori, gali padaryti daug  daugiau nei tas, kuris gali, bet nelabai nori. Entomologijoje šis principas stipriai veikia. Svarbiausia vidinė motyvacija.

Lietuvišką fauną praturtinusi rūšis – europinis maldininkas (Mantis religiosa). Konkrečiai šis Kauno Tado Ivanausko muziejaus kolekciją atkeliavo iš Kauno apylinkių.

Žvelgiant į entomologijos ateitį: ar nebus taip, kad entomologai taps gan paklausia profesija jau vien dėl to, kad žmogus vis labiau gręžiasi į vabzdžius kaip į mitybos produktą?

„Na, vabzdžiai iš tiesų yra puikus maistas: auginant juos sunaudojama palyginti nedaug resursų, o proteinų  išeiga gana didelė, plius – jie greitai auga. Sakote, mes išlepę, nevalgysime? Sumals į miltus, iškeps duonos, blynų – ir dar kaip valgysime.

Man pačiam teko ragauti įvairių vabzdžių. Pavyzdžiui, delikatesu gali būti bičių perai: būna, kad užsiveisia pernelyg daug tranų avilyje ir tenka jų akeles išpjaustyti – tad lervutes, išimtas iš korio, pakepintas ant sviesto keptuvėje, galima valgyti kaip minkštus riešutėlius.

Juk valgome krevetes, kitus vėžiagyvius, o kuo jos skiriasi, pavyzdžiui, nuo žiogų? Ne kažin kuo – juk tie patys nariuotakojai. Tik kad žiogas mažiukas, būtų didesnis – būtų geriau. Kažkada kepiau mūsiškius skėriukus. Karštyje paraudonuoja kaip krevetės. Neturi ypatingo skonio – bet su prieskoniais – puikus užkandis. Gardžios ir skruzdžių lervos. Jei pasiklysite gamtoje ir neturėsite ką valgyti, jus išgelbės aptiktas skruzdėlynas.  Tikrai iš bado nemirsite. Tiesa, šiaip termiškai neapdorotų vabzdžių geriau nevalgyti – galite ir nuo jų apsikrėsti įvairiais parazitais.

Lietuvoje gyvena ir daugeliui egzotiškomis atrodančios giedančios cikados – ši kalninė cikada (Cicadetta montana) – aptinkama visai šalia Kauno.

Pastaruoju metu tarp dažniausiai užduodamų klausimų – ir klausimai apie pastebėtus įvairius invazinius vabzdžius. Kokias tendencijas jūs pastebite?

Na, taip, klimatas šyla, žiemos švelnėja, vasaros kaista. Tad vabzdžiai iš šiltesnių kraštų sėkmingai kraustosi pas mus.

Bet aš pradėčiau ne nuo to. Mūsų fauna nėra labai sena – paskutinis ledynmetis Lietuvoje baigėsi vos maždaug prieš 10 tūkst. metų, o tai reiškia, kad palyginti neseniai mūsų šalies teritoriją dengė ledas ir joje negyveno niekas. Tirpstant ledynams, šiltėjant klimatui, atsikraustė ir gyvūnai, tad, galima sakyti, visa mūsų fauna yra invazinė, iš kur nors atkeliavusi. Vieni gyvūnai atkeliavo iš Pietų Europos, kiti iš Azijos. Arba vėl: juk dar ne taip seniai mūsų žemes dengė neįžengiami miškai ir pelkynai. Miškus iškirto, pelkes nusausino – atsirado laukai. Fauna ir flora vėl pasikeitė, atsiardo Europos stepinei zonai būdingos rūšys.

Na, o dabartiniu metu, klimatui šylant, po truputį atkeliauja pietinėms platumoms būdingos rūšys, neretai ir kenksmingos, nes naujose teritorijose jos neturi natūralių priešų.

Štai, vos prieš dešimtmetį Neringoje buvo aptikta azijinė boružė (Harmonia axiridis) – o šiuo metu tai masiškai paplitusi rūšis ne tik Lietuvoje, bet beveik visoje Europoje. Jos atkeliavo iš Japonijos, Tolimųjų Rytų. Bet kaip! – per Šiaurės Ameriką! Ten jos buvo introdukuotos, o vėliau, tikriausiai ne be žmogaus pagalbos, atkeliavo ir į vakarinę Europą. Beje, tai šitos boružės įkyriai lenda rudenį į jūsų namus.

Vieni iš Lietuvoje puikiai įsikūrusių invazinių žiogų – lakštasparnis pjūklius (Phaneroptera falcata).

Ne per seniausiai Lietuvoje išplito ir nauja žiogų rūšis – lakštasparnis pjūklius, taip pat europinis maldininkas, per pastaruosius kelerius metus aptiktos net kelios invazinių blakių rūšys. Šiemet aptiktas guobinis pjūklelis (Aproceros leucopoda), apie kurį dar net paskelbti nespėjome: jis irgi invazinis, įdomiai išėda lapus.

Arba vėl, atkreipkite dėmesį į alyvų lapus, kurie būna apkarpyti – tai irgi ne per seniausiai į Lietuvą atkeliavusio straubliuko pjovėjo (Otiorhynchus smreczynskii) darbas: sparnų neturi, neskraido – bet randa būdų, kaip plisti.

Arba kvapusis auksavabalis (Oxythyrea funesta) – jo beveik šimtmetį nebuvo Lietuvoje, laikytas itin retu. O dabar – įprasta, gausi rūšis, šiuos vabalus galite pastebėti ropinėjančius ant žiedų.

Naivu būtų galvoti, kad mūsų fauna, kaip kokioje Pietų Afrikoje, susiformavusi prieš šimtus tūkstančių metų ir  nesikeičia. Net ir ten keičiasi, bet pas mus tai vyksta ypač sparčiai. Mūsų krašto neriboja nei kalnai, nei dykumos, o ir jūra ne pati plačiausia, tad kiaurai skrenda, kas nori, o invazijai dar paslaugiai padeda ir žmogus.

Azijinė boružė (V. Tamučio nuotrauka)

Dvidešimtdvitaškė boružė (V. Tamučio nuotrauka)

Vienas iš jūsų pastarųjų projektų – vykdote uosių stebėseną VDU Botanikos sode Kaune dėl Europoje nerimą keliančio uosius naikinančio blizgiavabalio paplitimo – papasakokite apie tai daugiau.

Uosių problema rimta. Pavojaus signalai sklinda per visą Europą dėl sparčiai plintančio smaragdinio blizgiavabalio (Agrilus plannipennis). Tai yra medžius pažeidžiantys vabalai, kilę iš Rytų Azijos, šiuo metu darantys didžiausią žalą uosiams (Fraxinus spp.). Nuo šių kenkėjų JAV ir Kanadoje žuvo apie 100 milijonų medžių. Smaragdinis blizgiavabalis buvo užfiksuotas Maskvos srityje, Rusijoje, o neseniai ir Ukrainoje, todėl manoma, kad gali greitai paplisti visoje Europoje.

Mes dalyvaujame Tarptautinio augalų apsaugos tinklo (IPSN) vykdomame tyrime, kurio tikslas – nustatyti smaragdinio blizgiavabalio paplitimą Rytų Europos šalių botanikos soduose. Lietuvoje šio vabalo užfiksuota nėra. Bet turbūt reikėtų sakyti „kol kas“. Mūsų uosius jau dabar sėkmingai naikina patogeninis grybas (Hymenoscyphus fraxineus), dėl kurio uosius tenka iškirsti ir Lietuvoje didelių uosynų nebėra – likę tik fragmentai. Itin atsargiems reikėtų būti vėjuotą dieną vaikštant miške, ten, kur dar yra  uosių, arba verčiau visai ten neikite, nes nežinia, iš kurios pusės gali užvirsti uosis nupuvusiomis šaknimis.

Medžius pažeidžiantys ir pražudantys blizgiavabaliai nėra dideli vabalai ir gamtoje juos pastebėti nėra paprasta. Nuotraukoje – Lietuvoje gyvenantys smaragdinio blizgiavabalio giminaičiai siaurablizgiai (Agrilus sp.)

Vėlgi, reikėtų matyti kompleksinį problemos vaizdą: svarbu pabrėžti, kad kenkėjai sveiko ir stipraus medžio paprastai nepuola. Taip jau gamtoje yra sutvarkyta, kad stipriausias turi išgyventi, o silpniausias – mirti. Tas dėsnis galioja ir gyvūnams, ir medžiams. Tad vabzdžiai ar kiti kenkėjai metasi tik ant tų medžių, kurie yra nusilpę: galbūt šaknys negavo vandens, gal augalas buvo nulaužtas ar sužeistas.

Mūsų klimatas akivaizdžiai sausėja, gruntiniai vandenys senka, o uosiai – drėgnų žemių augalai. Kai kurie uosiai, ypač aukštesnėse vietose, nebegauna pakankamai drėgmės, todėl stresuoja. O stresuodami – siunčia signalą vabalams atskristi ir jais maitintis. Tai ir galėtų būti  palanki aplinkybė  tam blizgiavabaliui paplisti.

Paprastasis auksavabalis (V. Tamučio nuotrauka)

Kvapusis auksavabalis (V. Tamučio nuotrauka)

Jei pats rinktumėte Lietuvos nacionalinį vabzdį – kas juo būtų?

Oi, būtų sunku – man jie visi svarbūs ir geri. Turbūt nominuočiau kokį auksavabalį.

Arba nuo seno šventu lietuvių laikytą vabalą – paprastąjį elniavabalį (Lucanus cervus). Anot pasakojimų, tokių vabalų lietuviai rasdavo šalia perkūno trenktų ąžuolų, todėl laikydavę juos šventais, dievo Perkūno pasiuntiniais. Laikoma, kad Lietuvoje jis išnykęs, nors latviai jau giriasi naujai atradę pas save. Lietuvoje gyvena ir kitos elniavabalių rūšys: platusis, šiaurinis, žygiškasis, cilindriškasis. Bet jie dažnesni, ne tokie įspūdingi – tai turbūt mažiau tinkami kandidatai (juokiasi).

Nacionaliniu vabzdžiu galėtų būti ir naminė bitė ar ratuota kamanė. Lietuviai gi turi gilias bendravimo su šiais vabzdžiais tradicijas.

 

 

 

Kitos aktualijos

2021 12 22
Kalėdinis augalas – ne tik eglutė
Paklausti, koks augalas jiems asocijuojasi su Kalėdomis, kone visi kalbinti Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Kaune darbuotojai pirmu numeriu paminėjo eglutę. O štai dėl kitų kalėdinių augalų nuomonės gerokai išsiskyrė – nuo amalo, bugienio ir plokštenio iki kalninės pušies ...
Plačiau
2021 12 08
Adventinio laikotarpio jungtys: atidarytos dvi parodos didžiausioje šalies oranžerijoje
Adventinis laikotarpis ir ramus švenčių laukimas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo oranžerijos žalumoje pradėtas net dviejų parodų atidarymu: šalia jau dešimtmetį tradiciją pratęsiančios Biblinių augalų parodos buvo atidaryta ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto magistrantų darbų paroda ...
Plačiau
2021 11 30
Kalėdų dvasią Botanikos sodo saloje kuria floristinės kompozicijos
VDU Botanikos sodo sala pasipuošė kalėdinėmis floristinėmis kompozicijomis: jas iš čia pat, sode, surinktų medžiagų sukūrė ir parengė Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro mokytojai ir moksleivės – būsimosios dekoratyvinio želdinimo ir aplinkos tvarkymo verslo darbuotojos. Kaip sako vienas iš ...
Plačiau
2021 11 18
Edukacijos botanikos sode – keičiančios požiūrį į gamtos mokslus
Pasaulio botanikos sodų edukacines veiklas pristatančiame tarptautiniame leidinyje „Roots“ šį mėnesį publikuojamas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo specialistų parengtas straipsnis apie sode vykdomų edukacijų poveikio bei efektyvumo tyrimus. Kaip teigia straipsnio autoriai dr. Nerijus Jurkonis ir doktorantė Vesta ...
Plačiau