Čia gyvenu aš, kaukutis Laimutis. Ar žinote, kodėl aš esu taip pavadintas? Taip taip, ir todėl, kad esu labai laimingas. Bet dar labiau – kad be galo mėgstu… žaliąsias citrinas. Juk jos dar ir LAIMAIS vadinamos. Kaip patinka man ta rūgštelė, o tas nuostabus salsvas kvapas… Ak, net seilės ėmė rinktis bepasakojant… Jeigu būčiau didelis, būčiau KAUKAS LAIMAS. Bet dabar esu mažulytis, tad vadinki mane KAUKUČIU LAIMUČIU.

Kokia laimė, kad DĖDĖ GEDAS mane čia apgyvendino! Juk visai netoli, šiame Botanikos sode, yra didžiulė oranžerija. Čia ir randu citrinų! Kartais jos žydi, kartais net vaisius užaugina! Atsisėdu tuomet po tuo dideliu medžiu (juk aš pats esu visai mažulytis!) ir užsimerkęs svajoju. Tada mano pasaulis prisipildo laimės. Nueik ir Tu į oranžeriją, paieškok citrinmedžių. Gal ir aš ten kur nors sėdėsiu, rankele Tau mosiu. Bet manęs Tu negaudyk. Aš mėgstu likti nepastebimas – ačiū Tau už Tavo supratingumą.

Na o dabar – laikas užsukti pas kitus mano draugužius elfukus. Ar jau visų jų namelius radai?