Pasaulinę aplinkos apsaugos dieną Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sode iškilmingai įteikta Prezidentinės Valdo Adamkaus bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo premija (5 tūkst. eurų): ji šiemet paskirta gamtininkui, režisieriui Mindaugui Survilai už filmą „Sengirė“, kuriuo atkreiptas plačiosios visuomenės dėmesys į būtinybę išsaugoti neeksploatuojamus miškus.
Visus pasveikinęs VDU rektorius prof. Juozas Augutis kalbėjo: „Šiandien susirinkome prasmingoje vietoje, išpuoselėtame gamtos prieglobstyje – VDU Botanikos sode – kalbėti apie reikšmingus darbus, nuveiktus aplinkos apsaugos srityje. Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus ir Danos Gedvilienės fondas atlieka svarbią misiją – įprasminti ir paskatinti aplinkosauginius sprendimus. Tai atkreipia dėmesį į skaudulius ir gali pakeisti visuomenės suvokimą. Tikiuosi, kad šis paskatinimas taps gražia tradicija, kuri ne tik pagerbs gamtos geradarius, bet ir paskatins prasmingų darbų daryti dar daugiau“, – teigė VDU rektorius.
Premiją laureatui M. Survilai įteikęs prezidentas Valdas Adamkus sakė, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, aplinkosaugos problemos išlieka vienu opiausių klausimų. „Turime rimtų problemų, su kuriomis Lietuva susiduria nuolat: nuo Kuršių marių taršos iki klimato kaitos, nuo atliekų perdirbimo problemų iki pavojų vertingiausiems Lietuvos miško plotams. Be galo svarbu kartu su tarptautine bendruomene dėti visas pastangas, kad ateities kartoms būtų užtikrinta geresnė ekologinė būklė. Džiaugdamasis stebiu Europos Sąjungos lyderių ryžtą vesti pasaulį žaliąja kryptimi ir norėčiau, kad šiame darbe Lietuva taptų sektinu pavyzdžiu. Galime būti ambicingesni, turime labiau pasitempti“, – tvirtina prezidentas V. Adamkus.
Ceremonijoje taip pat dalyvavo prezidentas Gitanas Nausėda, Europos Komisijos viceprezidentas Frans Timmermans, Europos Komisijos narys Virginijus Sinkevičius, Aplinkos ministras Simonas Gentvilas, JAV ambasadorius Robert S. Gilchrist, Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, premijos laureatą rinkę komiteto nariai bei kiti kviestiniai svečiai.
Premijos rengėjai sulaukė 27 paraiškų, aprėpusių visas keturias premijos kategorijas – mokslo pasiekimų, aplinkosaugos inovacijų versle, visuomeninės veiklos, taip pat aplinkosaugos politikos ir valdymo srityje.
Premijos nugalėtoją išrinko komitetas, kurį sudaro skirtingoms sferoms atstovaujantys savo sričių profesionalai: dr. Nerijus Jurkonis (VDU Botanikos sodo direktorius, VDU Aplinkotyros katedros dėstytojas), dr. Visvaldas Varžinskas (KTU Pakavimo inovacijų tyrimo centro direktorius, Kauno miesto tarybos narys), Donatas Puslys (žurnalistas, Vilniaus politikos analizės instituto Medijų ir demokratijos programos vadovas), Arūnas Antanaitis (Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus direktorius), Europos Komisijos narys Virginijus Sinkevičius (Europos Komisija, Aplinkos, vandenynų ir žuvininkystės sritys).
Laureatas M. Survila apdovanojimą, skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio sukurtą Gervės skulptūrą, atsiėmė iš V. Adamkaus rankų. Gamtininkas ir režisierius, sužinojęs apie jam paskirtą premiją, sakė, kad yra gavęs įvairių apdovanojimų, tačiau šis jam iš tiesų reiškia labai daug ir yra skirtas ne jam asmeniškai, bet visai „Sengirės“ filmo ir „Sengirės fondo“ komandai.
Siūlome perskaityti kalbą, kurią Mindaugas pasakė į apdovanojimus susirinkusiems svečiams. |
„Nesu geras kalbėtojas – žymiai lengviau yra kalbėti vaizdais. Bet pabandysiu.
Filmui „Sengirė“ ruošėmės 8 metus. Ką tai reiškia? Kad reikėjo surasti įspūdingiausias vietas, reikėjo susikonstruoti įrangą, reikėjo pažinti filmuojamus gyvūnus.
Filmavimas užtruko dar 4 metus. Išties ilgas laiko tarpas.
Ir, žinote, kartais būdavo labai nelengva. Kai, pavyzdžiui, prasėdi miške, uodai kanda, lietūs lyja. Ir tu nieko realiai nenufilmuoji. Tai kas tuomet vedė pirmyn ir viskam suteikė prasmę? Pagrindinė idėja – dėl ko mes kuriame šitą filmą šiuos ilgus metus. Matote, žmogus auga tada, kai myli. O myli tada, kai pažįsta. Todėl su šiuo filmu norėjome žengti pirmąjį žingsnį: kad visuomenė susipažintų su senuoju mišku, tegul ir maža jos dalis jį įsimylėtų, ir galbūt pradėtų saugoti sengires.
Iš tiesų filmas sumušė visus Lietuvos dokumentinių filmų žiūrimumo rekordus kino teatruose. Ir to priežastis labai paprasta: lietuviams miškas vis dar tebėra labai artimas.
Filmas buvo rodomas ir užsienio festivaliuose – apie 30 įvairių šalių, aplankyta apie 60 tarptautinių festivalių. Po tokių festivalių neretai nuskamba replika: klausykite, kokia laiminga tauta esate ir kokioje laimingoje šalyje gyvenate, kur auga tokie nuostabūs miškai! Bet tuomet tenka paaiškinti, kad Lietuvoje nėra tokios senos didžiulės sengirės – tai tik filmas, sukonstruotas surinkus įspūdingiausius Lietuvos miško lopinėlius ir sukūrus pasaką.
Pasaką apie senąjį mišką.
Kas yra sengirė? Tai miškas, kur pasikeičia dvi medžių kartos: užauga, nuvirsta, vėl užauga ir vėl nuvirsta be jokio žmogaus įsikišimo. Tiek reikia laiko, kad įsisiūbuotų gyvybės lopšys ir visos rūšys, kurioms reikia labai ypatingų sąlygų, galėtų sugrįžti ir išlikti.
Kokia situacija Lietuvos miškuose? Mes, lietuviai, lyginant su Vakarų Europa, galime didžiuotis, kad mūsų krašto teritorijos apie 33,5 proc. dengia miškai. Tačiau vidutinis Lietuvos miškų amžius tik 53 metai. Tai toli gražu nėra sengirė, nes jos amžius skaičiuojamas nuo 300 iki 400 metų. Taip, mes Lietuvoje turime saugomų teritorijų sistemą, kur išskirti rezervatai. Jie užima 0,4 proc. Lietuvos teritorijos. Ir jau norėtųsi džiaugtis, kad štai, turime tuos miškus išsaugoję. Bet pažvelgus į vidutinį šių miškų amžių, matome, kad jis siekia tik apie 65 metus. Tai jauni miškai. Miškai, kurie dar tik turi teisę tapti sengire.
Ar tenkina tokia situacija? To galime paklausti kiekvienas savęs.
Prisimenu, kai buvau 5 klasėje, Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Tuomet atvažiavusi vienuolė iš JAV bendraudavo su mumis, vaikais. Nebeatsimenu, ką ji pasakodavo ir ko mokė, bet atsimenu vienintelį dalyką – frazę, kuri ji nuolat kartodavo: aš statau visuomenę. Tai reiškia: jei nori pokyčio – turi pirma keistis pats.
Gavę pirmuosius skaičius iš Lietuvos kino teatrų ir pamatę, kad atėjo tiek daug žiūrovų, supratome, kad galime ne vien kalbėti, bet turime jau ir daryti. Taip nusprendėme įkurti „Sengirės fondą“. Jis veikia labai paprastai: surenkame pinigus ir už juos nuperkame mišką, kuriame absoliučiai nieko nedarome, palikdami jį ateities kartoms. Kad tame miške galėtų įsikurti daugybė organizmų rūšių ir žmonės paliktų neliestus bent tuos lopinėlius.
Puikiai suprantu politikus, kurie susiduria su didžiulėmis jėgomis: viena grupe žmonių, kurie nori tik saugoti – kažkas gal, jei galėtų, visą Lietuvą paverstų rezervatais. Kita grupė – miško pramonės atstovai, kurie kalba apie ūkį, kad miškas – kaip javų laukas, kurį užaugusį reikia kirsti. Sunku rasti išmintingus sprendimus tokiose situacijose.
Tačiau prieš 3 metus teko būti Čikagoje. Stovėjau prie ežero ir galvojau, kad prieš 50 metų šitas ežeras buvo visiškai užterštas. Atrodė, kad jo išvalyti neįmanoma: juk Čikaga trečias pagal dydį JAV miestas, apsuptas teršiančių žmonių ir teršiančių gamyklų. JAV – kapitalizmo lopšys, kur darbuojasi galingi verslo lobistai. Įsivaizduoju, kiek pastangų reikėjo Jo Ekscelencijai Valdui Adamkui, kad visa tai atlaikytų, užsiimtų kryptį ir jos daug metų laikytųsi. To darbo ir atkaklumo dėka po dešimtmečių čikagiečiai galėjo pasakyti: ežeras buvo išvalytas – Prezidento Valdo Adamkaus dėka.
Šis pavyzdys labai įkvepia: kaip asmenybė gali susikoncentruoti, laikytis krypties, suburti stiprią komandą ir tuomet pasiekti tai, kas kažkam atrodo neįmanoma svajonė.
Šiuo metu lietuviai labai aiškiai pasisako už tai, kad mes turėtumėme daugiau miškų, daugiau senų miškų. Tik laiko klausimas, kada gims ta jėga, ryžtas, valia nesustoti, eiti pirmyn ir keisti Lietuvą. Aš ir pats turiu svajonę, kad po 30 metų galėčiau atsistoti išsaugotoje ir išplėstoje sengirėje. Lietuvoje yra vos 64 hektarai miškų, kurių vidutinis amžius daugiau kaip 200 metų. Tai yra tik 0,0009 proc. Lietuvos teritorijos. Labai norėčiau po tų dešimtmečių atsistoti ir garsiai pasakyti: šiandien Lietuvoje yra tūkstančiai hektarų sengirių, nes buvo X politikas, panašus į Valdą Adamkų, po kurio sprendimų Lietuvoje turime išsaugotas sengires.
Ačiū Danos Gedvilienės fondui už įsteigtą premiją, ačiū organizatoriams ir pačiam Valdui Adamkui – Jūsų pavyzdys įkvepia ir įpareigoja eiti į priekį.
Iš tiesų tai nėra vien apdovanojimas, bet ir piniginė išraiška. Kuri taps puikia priemone nesustoti ir tęsti darbus: pusę premijos sumos skirsime kitam projektui, toliau pasakosime žmonėms apie senuosius miškus, toliau šviesime visuomenę. O kitą pusę pervesime į „Sengirės fondą“. Jo komanda, kurią sudaro apie 50 neatlygintinai dirbančių savanorių, išrinks ir išpirks dar vieną hektarą seno miško – išpirks nuo sunaikinimo. O tuo hektaru galės džiaugtis ateities kartos. Ne viena, ne dvi, bet ištisos žmonių generacijos. Taip pat į ją galės sugrįžti tūkstančiai organizmų – juk sengirėse gyvena apie 15 tūkstančių organizmų rūšių.
Ačiū visiems dar kartą, ir atsiprašau, kad man yra sunkiau kalbėti, nei rodyti vaizdais.”