Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode Kaune pražydo gausiažiedė svambuolė (Koelreuteria paniculata): savaime Rytų Azijoje, Kinijoje, Korėjoje augantis medis Botanikos sode išaugintas iš 2011 m. gautų sėklų.
Vasaržalis medelis gausiažiedė svambuolė į Europos sodus kaip rūšis buvo introdukuota 18 a., o jos varietetas apiculata – 1904-taisiais. Greitai paplito pasaulyje dėl savo lajos, lapų, žiedų ir sėklų dėžučių dekoratyvumo: ne atsitiktinai 1932 m. Anglų karališkoji sodininkų draugija apdovanojo gausiažiedę svambuolę už grožį – jos išraiškingus lapus ir žiedynus.
2006 m. leidinyje „Sumedėjusių augalų introdukcija bei jų rezultatai ir perspektyvos Lietuvoje“ (L. Januškevičius, V. Baronienė, D. Liagienė) mokslininkai gausiažiedę svambuolę mini kaip teoriškai mūsų klimate atsparius, bet neperspektyvius augalus.
Panašios nuomonės laikėsi ir VDU Botanikos sodo dendrologai, stebėdami sode iš sėklų auginamų gausiažiedžių svambuolių augalus: jos sunkiai augo, jaunos apšaldavo. Tačiau persodinus į parką, užuovėjoje, po 2 metų medelis pražydo puošniais geltonais žiedais.
Augalo neišgąsdino net itin šalta pastaroji žiema – pakako šaknis uždengti mulču. Panašu, kad šią vasarą dešimtmetė 1,2 m aukščio gausiažiedė svambuolė jaučiasi itin puikiai – todėl pradžiugino savo žiedais. Įdomu tai, kad kitos, likusios vazonuose, šiuo metu nežydi, yra žemesnės.
Beje, dar 2004 m. knygoje „Dendrologija“ augalas buvo vadinamas gausiažiede kelreitere, o po kelių metų oficialiai pervadintas į gausiažiedę svambuolę.
Natūraliame savo augimo areale gausiažiedė svambuolė gali augti ir medžiu, ir krūmu, o aukštis siekia iki 7 m, kai kuriuose šaltiniuose nurodoma net iki 15 m.
