Jurginų gimtinė – kalnuoti Meksikos ir Gvatemalos regionai: čia jie ne tik savaime auga, bet ir buvo auginami daugelio actekų kartų. Tik XVI amžiuje Naujojo pasaulio užkariautojai ispanai atgabeno šiuos augalus į Europą. Vienas iš jų buvo Dahlia imperialis, kurį actekai vadino „acocotli“, arba „vandens indu“, nes šio jurgino stiebus naudojo vandeniui laikyti ar gabenti.

Dahlia imperialis – didžiulis laukinis jurginas, kuris angliškai vadinamas jurgino medžiu (The Tree Dahlia). Deja, lietuviško vardo šis jurginas kol kas neturi. Laukinėje gamtoje jis dažniausiai aptinkamas aukštikalnių atvirose, saulėtose, gerai drenuojamose ir trąšiose augavietėse. Auga 8–7b klimato atšiaurumo zonoje (nuo -6,7  C iki -12,2  C). Šis žolinis augalas yra vienas iš didžiausių tarp savo gentainių ir gali užaugti iki 10 metrų aukščio. Žydi vėlyvą rudenį rožinės, levandų ar baltos spalvos 15–17 cm diametro žiedais.

Mūsų klimato sąlygomis šį jurginą galima per vasarą auginti lauke, tačiau rudenį po pirmųjų šalnų šakniagumbius reikėtų iškasti ir laikyti per žiemą tamsioje, sausoje bei vėsioje patalpoje. Norint sulaukti šio jurgino žiedų, patartina jį pasodinti į vazoną ir laikyti šviesiai bei šiltai. Dauginami šakniagumbių dalijimu, auginiais ir sėklomis.

Iš VDU Kauno botanikos sodo jurginų ekspozicijos į oranžeriją žiemoti perkeltas Dahlia imperialis gruodžio pradžioje pradžiugino itin lauktais žiedais: augalas pražydintas šviesioje, jo gimtinės sąlygas atkartojančioje oranžerijos patalpoje.