VDU Botanikos sodas

08
vasario

Kvapni didelių erdvių karalienė: kūginė pušis

Kūginė pušis (Pinus jeffreyi Balf.) priklauso pušinių (Pinaceae Lindl.) šeimai, pušų (Pinus L.) genčiai. Natūraliai paplitusi Šiaurės Amerikoje. Pavadinta škotų botanikos tyrinėtojo Džono Džefrio vardu, kuris šią pušį atrado 1852 metais Šastos slėnyje, Kalifornijoje, vienos savo kelionės metu.

VDU Botanikos sode auginamos kelios kūginės pušys, įsigytos sėklomis 1999 metais iš Vokietijos, Ebersvaldo botanikos sodo, ir viena – iš Lenkijos, Kornik  dendrologijos instituto. Iš Vokietijos gautos pušys jau prieš metus užaugino pirmuosius kankorėžius, o iš Lenkijos – šiais metais davė pirmąjį derlių.

Tai didelis, lėtai augantis medis, galintis savo tėvynėje pasiekti net 25–40 m aukštį. Visžalis augalas, spygliuotis. Mėgsta saulėtą vietą. Jauni medeliai turi piramidinę lają. Spygliai išsidėstę kuokštais po 3, bet gali būti ir po 2. Tvirti, pilkšvai žali, net iki 12–23 cm ilgio. Kankorėžiai smailūs, 12–24 cm ilgio. Kol nesubrendę, būna violetiniai, o subrendę – šviesiai rudi. Kankorėžio žvynai sumedėję, turi aštrų, trumpą, į vidų nukreiptą spygliuką. Sėklos – 10–12 mm ilgio, su dideliu sparneliu (15–25 mm ilgio), kuris padeda joms toliau nuskristi. Sėklos subręsta sausio–vasario mėnesiais, praėjus dviems metams po storbilų sporifikavimo. Šio augalo sėklas mėgsta paukščiai, pelės, voverės ir kurmiai.

Gerai auga smėlingame dirvožemyje ar priemolyje, mėgsta pakankamai nusausintą, rūgščią ir neutralią dirvą. Atspari šalčiui.

Kūginė pušis panaši į geltonąją pušį, tačiau turi ir daug skirtumų. Kūginės pušies spyglių spalva yra melsvai žalia, didesni kankorėžiai ir jų žvyno gale esami spygliukai nukreipti į vidų. Be to, skiriasi kamieno žievė: ji giliai vagota ir rausvai ruda, lyginant su geltonosios pušies oranžine spalva. Kūginė pušis labiau pakenčia nepalankias augimo sąlygas negu geltonoji pušis, todėl gali augti skurdesniame dirvožemyje, šaltesniame ir sausesniame klimate.

Šis puikus medis gali skleisti malonų vanilės, citrinos, ananaso, žibuoklės, obuolio ar sviesto kvapą, nulaužus ūglį ar šakelę, patrynus kelis spyglius ar kamieno žievę. Kvapas susijęs su neįprasta dervos sudėtimi. Kūginė pušis savo tėvynėje vertinama dėl kokybiškos medienos, iš kurios gaminami baldai, durys, langai ir kita. Pušų spygliai naudojami eterinių aliejų gamybai, o šie – garinimui, vonelėms, kompresams nuo įvairių peršalimo ligų.

Lietuvoje kūginė pušis dar nėra plačiai paplitusi. Auginti patariama didesnėse erdvėse, nes jos mėgsta saulėtą vietą ir užauga dideliu, puošniu medžiu, džiuginančiu ištisus metus.

Parengė vyresn. dendrologė Loreta Buknienė

Kitos aktualijos