Augalų genų bankas finansavo kelis projektus, skirtus Lietuvos pasienyje esančių kaimų darželių augalams inventorizuoti. Šį darbą nuo 2017 m. atliko VDU Botanikos sodo mokslo darbuotoja dr. Vilija Snieškienė, Augalų genų banko atstovė dr. Stasė Dapkūnienė ir Veisiejų regioninio parko direktorė Irma Maciulevičienė. „Punsko ir Seinų valsčiuose lankėmės kaimuose, nuo Lietuvos sienos nutolusiuose po kelis-keliolika kilometrų. Tose teritorijose apie 80 proc. gyventojų – lietuviai. Sodybos, kuriose lankėmės, gerokai skyrėsi nuo pasienio sodybų Lietuvos pusėje: jos buvo didesnės, turtingesnės, jose gyveno daugiau jaunų žmonių. Lenkijoje nebuvo kolūkių, todėl galėjo išlikti tradicinės sandaros, tos pačios giminės kelių kartų kurtos sodybos. Dekoratyvių ir prieskoninių / vaistinių augalų rūšių, kurias aptikome kaimų darželiuose, skaičius labai panašus Lietuvos pusėje ir Lenkijos pusėse (apie 200)“, – sakė dr. Vilija Snieškienė. Anot mokslo darbuotojos, panašus ir tradiciniais lietuviškų kaimų darželių augalais laikomų skaičius – apie 70. „Skyrėsi tų senųjų tradicinių rūšių auginimo dažnumas. Lenkijos pusėje lietuvių darželiuose būtini augalai – rūtos, bijūnai, smidrai. Beveik visuose darželiuose tebeauginami seniausiai (16–18 a.) introdukuoti dekoratyvieji ar vaistiniai augalai: aukštosios piliarožės, daugiametės saulutės, paprastieji sinavadai, vaistiniai skaisteniai, šiurpiniai gvazdikai, vaistinės medetkos. Lietuvos pusėje retai auginamos rūtos, rečiau auginamos ir kitos senoviškos gėlės. Nėra sodybų, kuriose būtų auginami tik etnografiniai augalai. Kaip ir visais laikais, sodybų šeimininkai įsigyja naujų rūšių augalus arba augina seniau augintų rūšių, bet naujesnių veislių dekoratyvius augalus (viendienės, melsvės, lelijos, vilkdalgiai). Ypatingai sunku išlaikyti senas vienmečių augalų veisles, bet tradicinių rūšių vienmečiai augalai tebeauginami visuose darželiuose“, – sakė dr. Vilija Snieškienė.