Ar galima atkurti pelkes po durpių kasybos? Mokslininkai sako, kad taip: durpių išteklių telkiniai gali būti sėkmingai rekultivuoti, visiškai atkuriant aukštapelkių augalų bendrijas, tuo pačiu sudarant natūralias sąlygas įvairioms paukščių, vabzdžių ir kitų gyvūnų rūšims įsikurti. Analizuojant Aklojo ežero durpyno atkūrimo pavyzdį, bendromis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkų ir verslo pastangomis rengiamos mokslinės-praktinės rekomendacijos ateities projektams.
Augalų bendrijų įvairovė Žemėje atlieka išskirtinį vaidmenį ir aktyviai dalyvauja įvairiuose ekosistemų procesuose. O štai žmogaus veikla, kurios rezultatas yra kylanti temperatūra, nuolat besikartojančios sausros ir liūtys bei įvairių cheminių junginių patekimas į dirvožemį, paviršinius ir gruntinius vandenis bei atmosferą, gali reikšmingai paveikti šią įvairovę ir net keisti rūšinę augalų bendrijų sudėtį. Šie reiškiniai dažnai nepageidaujamai paveikia ir ekosistemų funkcionalumą. Aplinkos teršimas įvairiausiomis pramonės atliekomis, metano, azoto dioksido ir ypač anglies dioksido emisijos ir didėjanti šių dujų koncentracija atmosferoje taip pat yra nepalankūs gamtos stabilumui.
Šiandien didelis dėmesys skiriamas pelkių ekosistemoms, kurios, įvairių mokslininkų duomenimis, Žemėje užima apie 4 milijonus km2 ir yra didžiausia sausumos anglies saugykla, t. y. kur kas didesnė nei visi mūsų Žemės miškai. Įvertinus išskirtinę pelkių svarbą, siekiama išsaugoti ir Lietuvos pelkių augalų bendrijų įvairovę, stengiamasi atkurti (renatūralizuoti) išnaudotus durpynus.
Ar tai įmanoma?
Durpių gavyba Lietuvoje tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį, taigi turime nemažus plotus buvusių durpių kasybos vietų, kuriose sutrikdomas vandens balansas ir sunaikinamos ten egzistavusios augalų bendrijos. Mokslininkai tvirtina, kad pelkes atkurti galima, tik nereiktų tikėtis labai greitų rezultatų. Pelkių ekosistemos lėtai formuojasi, lėtai ir atsikuria. O aukštapelkės išeksploatuotuose durpynuose be specialių priemonių atsikurti jau nebegali. Todėl išsivysčiusios šalys į pelkių atkūrimą investuoja didžiules lėšas, mokslo žmonės vykdo įvairius tyrimus ir įgyvendina projektus. Tokie procesai finansuojami ir Europos Sąjungoje.
Į pagalba unikalioms pelkių ekosistemoms išsaugoti ateina ir verslas: REMIL durpių gavybos įmonių susivienijimo vadovas Gintaras Rapkauskas, įvertinęs aplinkosauginius reikalavimus durpių gavybai ir išnaudotų plotų atkūrimui, neapsiribojo galiojančių įstatymų vykdymu: dalis jo valdomų įmonių pagrindinės veiklos pelno buvo paskirta švietimui ir mokslui, inicijuojant Aklojo ežero durpyno atkūrimą iki natūralios aukštapelkės.
Aukštapelkės atkūrimo proceso ir augalų bendrijos pokyčių tyrimus vykdo Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai, magistrantai bei bakalaurai. Surinkti duomenys analizuojami, ateityje jie bus apibendrinti ir taps net tik esamos situacijos įvertinimu, bet ir pagrįs prognozes bei rengiamų atkūrimo metodikų tinkamumą. Baigus durpių kasybos darbus minėtame durpyne, gavybai naudotų sklypų būklė buvo nevienoda, o didelėje nenaudotoje, bet nusausintoje durpyno dalyje pasisėjo ir dabar auga pušys, nors miškas per maždaug 30 metų taip ir nesusiformavo. Taigi Aklojo ežero durpyne pirmiausia ir buvo susitelkta į tinkamo vandens lygio palaikymą.
Aklojo ežero aukštapelkė
Prieš ir po
Kaipgi natūrali aukštapelkė atrodo prieš pradedant durpių kasybą?
Aukštapelkių augalai paprastai įsišaknija durpėse, kurias sudaro suirusios augalų liekanos ir tarpiniai jų irimo produktai. Šis substratas yra itin rūgštus. Tad ir augalų bendriją formuoja daugiamečiai augalai, kurie yra prisitaikę prie skurdaus ir rūgštaus substrato. Be to, jiems tinka stovinčio ar tekančio vandens perteklius. Nustatyta, kad tokia bendrija itin jautriai reaguoja į menkiausius aplinkos sąlygų pokyčius. Projekto vykdymo metu mokslininkai įsitikino, kad atsikuriančiuose plotuose induočiai augalai pasižymi tam tikrais morfologiniais požymiais: lapai smulkūs, odiški, dažnai padengti vaškiniu sluoksniu. Kai kurių rūšių, pavyzdžiui, pelkinio gailio Ledum palustre L. ar siauralapės balžuvos Andromeda polifolia L. lapai žemyn užsilenkusiais kraštais. Tokiomis sąlygomis geriausiai tarpsta erikinių šeimos augalai, taip pat gausiai plinta kupstinis švylys Eriophorum vaginatum L. Plečiasi paprastosios spanguolės, siauralapės balžuvos populiacijos, gana dažnai aptinkamas pelkinis gailis ir vaivoras Vaccinium uliginosum L. VDU Gamtos mokslų fakulteto magistrantė Rita Vecelytė nustatė, kad dvi pastarosios rūšys turėtų sėkmingai atkurti vidurūšinę įvairovę, nes durpyno pakraščiuose yra išlikę daug morfologiškai skirtingų derančių krūmų, kurių sėklos plinta atsikuriančios aukštapelkės plotuose.
Puikus indikatorius – kiminai
Seniausioje išnaudoto durpyno dalyje dominuoja įvairios kiminų rūšys. Būtent kiminai sparčiai plinta ir skatina pelkėjimo procesą dėl jų vegetatyvinio dauginimosi specifikos. Šios samanos nuolat auga, o apatinė dalis lėtai apmiršta ir pamažu virsta durpių sluoksniu. Atskiros šakutės atsiskiria nuo stiebo ir tampa naujais augalais – taip plečiasi ir aukštapelkės plotas. Besiformuojančioje Aklojo ežero aukštapelkėje jau auga kelios kiminų rūšys. Įdomu, kad Lietuvos aukštapelkėse rasta beveik 20 aukštapelkėms prieraišių kiminų rūšių. Įvertinus kiminų dangos plitimo pokyčius, galima spręsti ir apie drėgmės režimą – ar jis atitiks induočių augalų rūšių poreikius.
Jei kiminų padengimas didesnis nei 50 proc., pelkės būklė paprastai vertinama kaip gera. Seniausiai eksploatuotame Aklojo Ežero plote kiminai dabar vidutiniškai sudaro net apie 85 proc. bendro padengimo. Tai jau ištisas kilimas, kuriame veši kupstinis švylys, daug kur jau įsiterpia paprastoji spanguolė, pelkinis gailis ir kitos aukštapelkėms būdingos augalų rūšys. Tai patvirtina, kad visos augalų bendrijos būklė šiame plote yra gera. Taip pat išskirtas kemsus formuojantis magelaninis kiminas Shagnum magellanicum, duburiuose ir akivaruose plintančios rūšys – siauralapis kiminas S. angustifolium bei liekininis kiminas S. tenellum.
Kitame durpyno plote, kur durpių kasyba baigta vėliau, kiminai dar tik pradeda tiesti kilimus, kurie ateityje užklos visą aukštapelkę. Dabar jie dengia tik 25 proc. bendro ploto, tačiau atskiros rūšys jau aptinkamos beveik visuose tyrimų laukeliuose. Tai rodo, kad kiekvienais metais išnaudoto durpyno plotas vis labiau panašės į tikrą natūralią aukštapelkę. Juolab kad jo pakraščiuose ir labiau iškilusiose vietose telkiasi vis gausesni unikalaus aukštapelkių augalo – apskritalapės saulašarės Drosera rotundifolia L. sąžalynai.
Beržas keružis
Netrukdyti ir padėti
Į klausimą, kaip pavyko pasiekti tokį rezultatą nenaudojant didelių lėšų ir neįgyvendinant brangių projektų, G. Rapkauskas atsako, kad tiesiog reikia netrukdytų gamtai. Tačiau kartais vien to neužtenka, todėl ateityje numatoma perkelti į atsigaunančius aukštapelkės plotus tam tikras augalų rūšis. Šiemet pradėta atrinktų genetiškai skirtingų paprastosios spanguolės Vaccinium oxycoccos L. klonų reintrodukcija, gražiai prigijo iš kitų eksploatavimui numatytų aukštapelkių atkeliavęs itin retas beržas keružis Betula nana L. Lietuvoje šis į Raudonąją knygą įrašytas ledynmečio reliktas kol kas dar aptinkamas, bet tik šalies šiaurės rytuose.
Pelkių biocenozių atstatymas svarbus ne tik gamtosauginiu aspektu, užtikrinant unikalių ekosistemų išlikimą, bet ir nepertraukiamo pelkių formavimosi požiūriu. Atsikuriančios pelkės vėl pradeda labai lėtai formuoti durpių klodą ir kaupti vertingos žaliavos išteklius. Taigi, bendromis VDU mokslininkų ir verslo pastangomis bus parengtos mokslinės-praktinės rekomendacijos ateities projektams. Durpių išteklių telkiniai gali būti sėkmingai rekultivuoti, visiškai atkuriant aukštapelkių augalų bendrijas, tuo pačiu sudarant natūralias sąlygas įvairioms paukščių, vabzdžių ir kitų gyvūnų rūšims įsikurti. Išeksploatuotų durpynų plotuose atkurtos pelkės neabejotinai prisidės ir prie dar vienos labai aktualios nūdienos problemos sprendimo – gruntinių ir paviršinių vandenų lygio bei balanso palaikymo.
