VDU Botanikos sodas Kaune kiekvienais metais mini pasaulinę žavėjimosi augalais dieną – Žavadienį. Tiesa, įprastai šimtus lankytojų savo renginiais sutraukdavusi diena šiemet daugiausiai skleidėsi nuotoliniu ar virtualiu būdu.
Didžiausia Lietuvoje vikšro formos skroblų gyvatvorė „Šimtakojis“ sulaukė dešimčių sveikinimų iš įvairių priešmokyklinio ugdymo įstaigų auklėtinių, kurie taip paminėjo vikšro gimtadienį ir piešė jam savo pačių kurtus atvirukus-sveikinimus.
Į virtualią ekskursiją pasivaikščioti po sodą šimtus žiūrovų sukvietė gidė Edita Braun.
Virtualioje botaninėje viktorinoje susirungė ir žinias pasitikrino 6-10 klasių moksleiviai.
Botanikos sodo salą puošiančias floristines kompozicijas gyvais žiedais atnaujino Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro floristės.
Fotografijos, kurios keičiasi kartu su jas supančia gamta
Ryškiu Žavadienio akcentu tapo popietėje atidaryta fotografo Aleksandro Macijausko fotografijų paroda „Išeinantys medžiai“.
Kaip sakė parodoje dalyvavęs ir prieš kelias dienas 83-iąjį gimtadienį atšventęs autorius, „Fotografija yra menas matyti. Aš dar pridėčiau: ir parodyti.“
Botanikos sode eksponuojamas ciklas „Išeinantys medžiai“ gimė devintojo dešimtmečio pradžioje, per maždaug dvejus metus.
„Tais metais buvo didelis karštis, sausra. Marios nusėdo, ir kelmai apsinuogino. Mėgdavau gulėti žolėje ir žiūrėti į marių vandenis, užliejusius mano vaikystės pievas, kuriose būdamas mažas ganiau karves. Žvelgdamas į tuos mirusius, vandens nuskalautus medžius, pamačiau formas ir pajutau, kad čia prasideda kūryba, kad privalau juos įamžinti,“ – pasakoja A. Macijauskas. O paklaustas, kiek gamtos yra jo kūryboje, nedvejodamas atsako: „Ji visada ten buvo ir yra. Mes esame gamtos vaikai. Per langą žiūri – gamta. Ant stalo – gamta. Mes patys – gamta“.
Pats autorius apie šį ciklą yra sakęs:
„Kauno marios, užliejusios mano vaikystės medžius, retsykiais nuslūgsta, ir tuomet buvusių galingų ąžuolų kelmai, pavirtę paukščiais, šernais, drakonais, raketomis, bando atsiplėšti nuo savo šaknų, kad suspėtų į krantą, kol vanduo vėl neužliejo.
Aš, kaip kadais, guluosi ant minkštos žolės, aukštielninkas stebiu buvusių medžių formas.
O kelmas pasiekia dangų, įsirėžia į debesį, jį pastumia šalin, kad netrukdytų į saulę pažiūrėti. Vėjas atneša žolę, ir kelmas godžiai geria jos kvapą. Staiga išdygęs jaunas medelis mojuoja šviežiais lapais gindamas senolį nuo atriedančios bangos.
Tegu. Ir aš laukiu savo bangos…“
 |
 |
Parodą įrengusios Kauno fotografijos galerijos vadovas Gintaras Česonis dėkojo už Botanikos sodo svetingumą ir atsiliepimą į parodos iniciatyvą. Vadindamas Aleksandrą Macijauską tikruoju fotografijos ambasadoriumi Kaune, prisiminė, kad tai jis dar 1979 ženkliai prisidėjo ir atvėrė Kauno fotografijos galerijos duris Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriui, kuriam vadovavo iki pat 2009 metų.
„Šiandien šalia mūsų turime tikrąja šių žodžių prasme Kauno fotografijos patriarchą. O šie jo darbai yra tarsi sukurti Botanikos sodui: kaip istorijas pasakojantis gyvybės ir mirties kontrastas – kai viskas gamtoje keičiasi, šie iš Kauno marių dugno išnirę kelmai savo būvio nekeis,“ – sakė G. Česonis.
Kaip sakė parodą atidaręs VDU Botanikos sodo direktorius Nerijus Jurkonis, parke eksponuojami menininko darbai kas kartą atrodys vis kitaip – nes juos supantis gyvos gamtos kontekstas nuolat kinta.
„Kaskart atėję matysime vis kitokį foną – ir vis kitaip atrodys pačios fotografijos,“ – sakė sodo vadovas, kviesdamas apsilankyti ir stebėti kintantį parodos gyvenimą skirtingais metų laikais.
Aleksandro Macijausko fotografijų paroda „Išeinantys medžiai“ VDU Botanikos sode Kaune bus eksponuojama visus metus.
