Iš kuklių ir neišvaizdžių laukinių augalų selekcininkai sukūrė tūkstančius jų veislių – ir kasmet sukuria šimtus naujų. Būdamos vienos nereikliausių, vasaros viduryje jos tampa ir vienomis puošniausių gėlynų žiedų. Ir, savo turtingoje spalvų paletėje turėdamos pačius įvairiausius atspalvius, vis dėlto niekada nebūna visiškai baltos ar mėlynos. Tai – viendienės, kurių daugiau kaip 350 veislių šiuo metu sužydo Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode Kaune.
Vasaros gėlynų šeimininkės viendienės žavi savo įvairove ir unikaliais, paprastai tik vieną dieną žydinčiais žiedais, kuriuos jau kitą rytą pakeičia kitas išsiskleidęs žiedas. Ir taip – iki pat rudens.
Nors viendienės nėra savaiminis Lietuvos augalas, tačiau nuo seno auginamos kaip dekoratyvi, atspari Lietuvos klimatinėms sąlygoms gėlė. Rašytiniuose kinų šaltiniuose minimos keli tūkstančiai metų prieš Kristų, tik XV a. viendienės atkeliavo į Europą iš Rytų Azijos: tai buvo dvi laukinės rūšys – rusvoji viendienė (H. fulva ) ir geltonoji viendienė (H. lilio-asphodelus). Netrukus, apie XVI a., jos pasiekė ir Lietuvą; gan seniai mūsų krašte auginama ir rusvosios viendienės veislė ‘Kwanso’ (išvesta 1860 m.) bei forma variegata.
Įdomus faktas: pastebėjęs, kad augalo žiedynas kasdien išskleidžia po vieną ar du žiedus, kurie vakare nuvysta, o rytą juos pakeičia kiti, botaninį pavadinimą davė legendinis mokslininkas Karlas Linėjus: Hemerocallis – nuo graikų k. „hemera“ – diena, „kallos“ – grožis. O štai lietuvišką vardą „viendienė“ sukūrė ir pasiūlė Lietuvos botanikos tėvu vadinamas Jurgis Pabrėža.
„Kad tai yra kantrus, atsparus ir ištvermingas augalas, liudija ir tai, kad nemažą dalį Botanikos sode augančių viendienių radau atėjusi čia dirbti prieš kelias dešimtis metų. Tinkamai prižiūrimi, persodinami ir padauginami šie augalai sėkmingai auga ir veši iki dabar. Tiesa, naujos, įvairiausiais raštais ir formomis žavinčios viendienių veislės toli gražu ne visos tokios atsparios. Ypač viendienės nemėgsta ilgos sausros ir užmirkimo,“ – pasakoja viendienių kolekciją prižiūrinti VDU Botanikos sodo vyr. botaninių kolekcijų kuratorė Rita Maršelienė.
Sodo centre, priešais pergolę, susodintoje viendienių kolekcijoje galima pamatyti tiek senųjų, tiek modernių viendienių veislių, sukurtų pasaulio ir Lietuvos selekcininkų (J. A. Liutkevičiaus, E. Misiukevičiaus, K. Vyšniausko) – iš viso jų sode auginama per 350.
Viendienių skirstymas be galo įvairus, kaip ir skiriasi paties augalo rūšys bei veislės. Tad pasirinkti augintojams tikrai yra iš ko: tiek pagal kero formą (ji gali būti kompaktiška arba išsidraikiusi), tiek pagal aukštį (nuo 40 cm siekiančių žemiausių iki daugiau kaip metrą išstypstančių aukščiausių), pagal lapalakščio plotį (siauri lapeliai būna iki 1,5 cm pločio, plačiausi – daugiau kaip 3 cm). Skirtingos viendienės kasdien gali pražydinti ir skirtingą žiedų skaičių ant vieno žiedkočio: kai kurios – po vieną, o kitos – po 3 ir daugiau. Esama tokių veislių, kurios ant vieno žiedkočio gali išauginti net iki 100 žiedų!
Kai kurių viendienių žiedai saulės šviesoje spindi: jų spindesys dar kartais skirstomas į deimantišką, sidabrinį ir auksinį.
Viendienes galima pasirinkti ir pagal žydėjimo laiką: ankstyviausios pražysta iki birželio 20 d., vėlyviausios – rugpjūčio pradžioje, dar kitos žydi pakartotinai (tiesa, ne taip gausiai), tad spalvomis džiugina visą vasarą ir šiltą rudenį.
Ne visos viendienės yra dienos augalas: esama tokių, kurios išsiskleidžia ir žydi tik nakties metu – rytą žiedai susiskleidžia ir nuvysta. Dar kitos žydi ilgiau nei parą – pirmąją dieną žiedai būna pusiau praviri, antrąją dieną pilnai išsiskleidžia ir baigia žydėti vakare.
Na ir, žinoma, pačių žiedų įvairovė gniaužia kvapą: jie gali gerokai skirtis ne tik savo dydžiu (smulkiausieji bus iki 7,5 cm, pavyzdžiui, veislė ‘Mini Stella’, stambiausieji – daugiau nei 20 cm, pavyzdžiui, ‘Enigma’ ), bet ir formomis: nors rūšinių viendienių žiedų vyraujanti forma primena varpelį, tačiau selekcininkų sukurtos veislės stebina įmantriais siluetais ir faktūromis. Vien pagal žiedo formą viendienės skirstomos į 20 grupių: nuo pilnavidurių ar voriškų iki garbanotų ar netipinių.
Ne mažiau skirstymo ir į spalvų grupes, kuriose spalvų skalė itin plati. Tiesa, kol kas nėra sukurta vienadienių veislių su švariai baltos ir švariai mėlynos spalvos žiedais – tad tokių jų net ir norėdami nerasite. Užtai šiuo metu madingos viendienės žalsvais žiedais, pavyzdžiui, ‘Green Python’.
Pagaliau, net ir savo kvapu viendienės gali būti labai skirtingos: nuo nekvepiančių ar kvepiančių silpnai, iki kvepiančių stipriai ir maloniai ar stipriai ir nemaloniai.
„Iš tiesų norint auginti viendienes specialių žinių nereikia. Tai vieni nereikliausių augalų. Tačiau sunkiau augs ar net sunyks pasodintos užmirkstančioje, šlapioje dirvoje. Tinkamai parinkus vietą, sudarius optimalias augimo sąlygas, jos augintoją džiugins ne vienus metus. Manoma, kad vienoje vietoje viendienės gali augti iki 15 metų. Dauguma veislių mėgsta saulėtas arba su minimaliu pavėsiu vietas. Svarbu, kad saulės spinduliai jas apšviestų ne mažiau kaip 6 valandas per parą,“ – pasakoja R. Maršelienė.
Ji taip pat priduria, kad viendienės turi galingą šaknų sistemą, tad Lietuvos klimato sąlygomis pavasarį drėgmės joms užtenka, o vasarą – neretai užklumpa sausra. Tuomet viendienes reikia laistyti nedažnai, bet gausiai, geriausia vakare, stengiantis, kad kuo mažiau vandens pakliūtų ant kero. Tai ypač aktualu žydėjimo metu, nes jeigu ant žiedpumpurių lieka lašai, tai kitą dieną skleidžiasi dėmėti žiedai.
