Paprastąjį kaštoną (Aesculus hippocastanum) pažįsta bene kiekvienas, tačiau jo sėklos dažnai maišomos su valgomojo kaštainio (Castanea sativa) vaisiais. Vieni jų yra valgomi ir maistingi, kiti tinka floristikoje bei gamina cheminį junginį, kuris švyti ultravioletinėje šviesoje. Apie šių augalų skirtumus, būdingus bruožus ir įdomiąsias savybes pasakoja VDU Botanikos sodo mokslo darbuotoja dr. Asta Malakauskienė.
„Nors abiejų medžių pavadinimai panašūs, tačiau šie medžiai labai skirtingi – jie priklauso skirtingoms šeimoms – kaštonas kaštoninių šeimai, o kaštainis – bukinių šeimai. Kaštainis daug artimesnis ąžuolams ir bukams nei kaštonams. Iš pietryčių Europos ir mažosios Azijos kilęs valgomasis kaštainis Lietuvoje dar gana retai auginamas. Šio augalo sėklos (riešutai) yra valgomos, jos maistingos, tačiau turi būti specialiai paruoštos (skrudinamos, verdamos arba kepamos). Paprastojo kaštono sėklos nėra valgomos, tačiau jas galima panaudoti floristiniais tikslais arba tiesiog žaidimams“, – teigia VDU Botanikos sodo Mokslo skyriaus Dendrologijos ir fitopatologijos mokslo sektoriaus mokslo darbuotoja dr. Asta Malakauskienė.
Valgomasis kaštainis kaip ir ąžuolas yra ilgaamžis medis, jis gali gyventi ir tūkstantį metų, todėl pasaulyje šių medžių kamienai sulaukia įspūdingų apimčių – net iki 6 metrų skersmens. Skiriasi kaštainio ir kaštono tiek vaisių, tiek lapų išvaizda ir forma, tiek žiedai, žydėjimo laikas ir vaisiai. Kaštainio lapai yra pailgi, lacentiški, dantytais kraštais apie 16–28 cm ilgio ir 5–9 cm pločio, jų nepuola keršakandės. Kaštono lapai yra sudaryti iš 5–7 lapelių, kurių ilgis 13–30 cm. Paprastieji kaštonai žydi pavasarį (gegužę) baltais su raudona dėme vainiklapio viduryje stambiais (10–30 cm aukščio) kvapniais šluotelės formos žiedynais. Valgomieji kaštainiai žydi birželio-liepos mėnesiais viršun nukreiptais 10–20 cm ilgio gelsvais vyriškų žiedų žirginėliais ne itin malonaus kvapo bei smulkiais neišvaizdžiais moteriškais žiedais, kurie paprastai išsidėstę ūglių viršūnėse. Rudenį kaštainiai subrandina spygliuotą netikrąjį vaisių goželį, kurio viduje būna 3–7 rudos spalvos sėklos.
„Kaštonas yra ypatingas ne tik tuo, kad yra vaistinis augalas, bet ir tuo, kad gamina ypatingą medžiagą – eskuliną. Šis cheminis junginys švyti ryškia šviesiai mėlyna spalva apšviestas ultravioletine šviesa. Manoma, kad ši medžiaga kaštonams padeda ne tik apsisaugoti nuo jį griaužiančių kenkėjų (šis junginys jiems nuodingas), bet ir apsaugoti pumpurus nuo ultravioletinių spindulių (ypač anksti pavasarį)“, – teigė mokslininkė.
VDU Botanikos sode auga trys valgomojo kaštainio medžiai: seniausias sodintas apie 1950 m. sodo medelyno teritorijoje, dar du jaunesni (sodinti 1982 m., gauti iš Vokietijos Špėto medelyno) auga sodo teritorijoje saloje prie senosios Aukštosios Fredos dvaro sodybos ledainės pastato. Šiais metais dera du kaštainiai, jų spygliuotus vaisius galite pamatyti ir sodo medelyne, ir parko teritorijoje. „Kaštainio riešutai pas mus dažnai būna tušti, užauga daug mažesni negu šalyse, iš kurių jie kilę. Visgi sveikos ir subrendę kaštainių sėklos rastos Botanikos sode dažniausiai yra neverdamos ir nekepamos, bet sėjamos ir užauginami nauji kaštainių sodinukai“, – teigė dr. Asta Malakauskienė.
Nuotraukos dr. A. Malakauskienės ir J. Šabūnaitės
