Prof. habil. dr. Ona Ragažinskienė, Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodas
Nacionalinės sveikatos tarybos narė
Pastaruoju metu vaistiniai augalai užima vis svarbesnę vietą sprendžiant sveikos gyvensenos problemas. Vienas tokių augalų – didžioji nasturtė: vaistinis, maistinis, prieskoninis ir dekoratyvus augalas, kuris ne tik puošia aplinką, bet ir gerina emocinę būklę bei nuotaiką. Lietuvos etnografiniuose regionuose šis augalas vadinamas įvairiais vardais: nasturcija, nasturta, nasturtas, nasturtis. Moksliniai tyrimai atskleidė, kad vaistiniuose augaluose ir jų žaliavoje susikaupusių biologiškai veikliųjų medžiagų įvairovė turi ne tik gydomąjį poveikį, bet pagerina ir paįvairina maisto produktų biologinę vertę, kokybę ir saugą.
Didžioji nasturtė (Tropaeolum majus L.) – tai nasturtinių (Tropaeolaceae Juss. ex DC.) šeimos vienmetis augalas su pliku, apvaliu, labai šakotu, žalsvu, mėsingu, lanksčiu, iki 3 m ilgio antžeminiu šliaužiančiu stiebu. Augalo lapai yra skydo formos, o oranžiniai arba geltoni raudonomis juostelėmis pavieniai ir stambūs žiedai – su šalmo pavidalo pentinu.
Vaisius skeltavaisis su trimis vienasėkliais vaisiukais; sėklos pavienės, stambios.
Augalai žydi nuo vasaros pradžios iki rudens šalnų.
Kilmė ir paplitimas pasaulyje
Šis augalas kilęs iš Pietų Amerikos, savaime auga Peru, Bolivijoje, Kolumbijoje, gausiausiai paplitęs Andų kalnuose. Introdukuojamas bei auginamas ir kitose pasaulio šalyse kaip vaistinis, maistinis ir dekoratyvinis augalas. Į Europos šalis introdukuotas nuo XVII a.
Dauginimas ir auginimas
Šie augalai auginami lengvo priemolio arba priesmėlio dirvožemyje, saulėtoje vietoje. Dauginami sėklomis. Sėjama pavasarį (gegužės mėn.) eilėmis į duobutes 2-3 cm gylyje po 3-4 sėklas, atstumas tarp šių duobučių 20-25 cm, 50 cm tarpueiliais, daigai išauga per 12-15 dienų. Plantacijoje augalai laistomi, purenami tarpueiliai, naikinamos piktžolės.
Vaistinės augalinės žaliavos ruošimas.
Vaistinė žaliava – tai nasturčių žolė (Trpaeoli herba), taip pat nasturčių sėklos (Tropaeoli semen).
Augalo antžeminė dalis – nasturčių žolė, pjaunama žydėjimo metu, birželį–liepą; nesubrendusios nasturčių sėklos renkamos rugpjūtį–rugsėjį.
Žaliavos ruošimas ir laikymas: nupjauta nasturčių žolė dažnai naudojama šviežia. O džiovinama gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje arba džiovykloje 45−50 °C temperatūroje. Pakuojama į popierinius ar medvilninius maišus, kurie laikomi sausoje, tamsioje, vėdinamoje patalpoje. Tinka vartoti 1–2 metus.
Nasturčių sėklos džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje arba lauke. Pakuojama į popierinius maišus, kurie laikomi vėsioje (8–15 °C temperatūroje), sausoje, tamsioje, vėdinamoje patalpoje. Tinka vartoti 2 metus.
Biologiškai veikliosios medžiagos
Nasturčių žolėje kaupiasi eterinis aliejus, askorbo rūgštis, flavonoidai (kemferolis, izokvercetinas), antocianinai, glikozidas tropeolinas, raugai, askorbo rūgštis (iki 500,0 mg %), karotenoidai, mineralinės medžiagos (kalis, fosforas, kalcis, magnis, cinkas, varis, geležis, siera, manganas, jodas) ir amino rūgštys; žieduose – askorbo rūgštis, liuteinas; vaisiuose – eruko rūgštis.
Farmakologinis poveikis
Didžioji nasturtė seniausiai pradėta naudoti Andų kalnyno tautų tradicinėje medicinoje išoriškai – žaizdų gydymui, o XVII a. – Europoje. Nasturčių žolės ekstraktai ir eterinis aliejus pasižymi atsikosėjimą skatinančiu, antimikrobiniu, priešuždegiminiu, priešgrybeliniu, kardioprotekciniu poveikiais. Šio augalo antžeminės dalies cheminių savybių tyrimų pagrindu atliekamas šlapimtakių infekcijų ir kvėpavimo takų katarų pagalbinis gydymas.
Nasturčių sėklų aliejus naudojamas odos ligų gydymui, o šviežių nasturčių lapų sultys stiprina plaukų šaknis.
Įvairių šalių tradicinėje medicinoje nasturčių žolės nuoviru gydoma mažakraujystė, odos ligos, gerklės uždegimai, paradontozė.
Homeopatiniai nasturčių preparatai naudojami lėtinio sinusito, bronchito bei šlapimo takų infekcijų gydymui.
KONTRAINDIKACIJOS: nasturčių preparatų nerekomenduojama vartoti sergantiems lėtinėmis inkstų ligomis, nėštumo metu, dažnai vemiant.
NEPAGEIDAUJAMAS POVEIKIS: ilgai vartojant nasturčių preparatus ir viršijus terapines jų dozes, pasireiškia odos išbėrimai sąnarių sulenkimo vietose ir pilvo srityje.
 Autorės archyvo nuotrauka. |
Maisto produktų gamyboje
Didžioji nasturtė yra maistinis ir prieskoninis augalas, naudojamas įvairių šalių kulinarijoje. Nasturčių šviežiems lapams, žiedpumpuriams, nesunokusioms sėkloms būdingas aštrus skonis, todėl jie vartojami kaip prieskoniai ruošiant salotas, verdant sriubas ir gaminant antruosius mėsos bei žuvies patiekalus.
Augalo žali žiedpumpuriai ir vaisiai yra marinuojami.
Senųjų Lietuvos etno darželių puošmena.
XVII a. didžioji nasturtė introdukuota Lietuvoje ir auginama etno darželiuose kaip dekoratyvinis augalas. Ir dabar augalai išlieka populiarūs balkonų, terasų, palangių apželdinimui, auginami gėlynuose.
Prieš pradedant vartoti didžiąją nasturtę, kaip vaistinį augalą, ligų gydymui, rekomenduojama pasitarti su individualizuotos medicinos ar bendrosios praktikos gydytoju, fitoterapetu arba vaistininku. Pažymėtina, kad nasturčių preparatų vartojimo trukmė priklauso nuo paciento amžiaus, sveikatos būklės, lėtinių ligų bei suderinamumo su jo vartojamais vaistais.
