Archyvas

SAUSIO MĖNESIO AUGALAS

Baltoji strelicija

(Strelitzia alba (L.) Skeels. /sin. Strelitzia august)

Strelicinių (Strelitziaceae) šeimos augalas. Savaime auga drėgnose Pietų Afrikos srityse (Kapo provincijoje).

Gentis pavadinta princesės Šarlotės Maklenburg-Strelitz, Anglijos karaliaus Georgo III žmonos, vardu (1744-1818). Ji labai domėjosi botanika, ypač naujomis, tuometinėje Europoje nežinomomis, egzotinėmis gėlėmis.

Streliciją vietos gyventojai tapatina su gerve, kadangi žiedas labai primena paukščio galvą. O pasaulyje šį augalą vadina „rojaus paukštės„ gėle.

Augalas 3-6 m aukščio, su tariamu „stiebu“ ir dideliais, iki 2 m ilgio standžiais lapais, kurie stambiomis lapamakštėmis apglėbdami vienas kitą sudaro netikrą stiebą.

Strelicijos žiedo struktūra labai įdomi. Pirmiausia išauga kieta pažiedė, kuri pasisuka nuo stiebo ir tampa panaši į paukščio galvą. Iš jos išauga žiedas ant trumpo koto su 3 vainiklapiais. Du lapeliai sujungti kartu sudaro strėlės pavidalo nektarinę. Pažiedės tamsios iki juodumo, o žiedai balti.

Augalas mėgsta ryškų apšvietimą, net saulėkaitą, tačiau vasaros karščių metu jį reikėtų užpavėsinti, retkarčiais apipurkšti lapus. Vasarą laistyti gausiai, žiemą – saikingai. Dirvožemis turi būti drėgnas, bet ne šlapias. Oras drėgnas. Gegužės – birželio mėn. poilsio metas. Temperatūra žiemos metu turėtų būti 12-16°C.

Sausoje patalpoje gali užpulti voratinklinė erkė ar miltuotasis skydamaris.

Mūsų sode augančios baltosios strelicijos sėklos gautos 1992 m. iš Berlyno botanikos sodo. Pasodinta į gruntą 1998 m. Pirmą kartą ražydo 2010 m. lapkričio mėn. 2 d. Vienas žiedas žydi 7–9 dienas.

GRUODŽIO MĖNESIO AUGALAS

Šeima. Pušiniai. (Pinaceae Lindl.)

Serbinė eglė (Picea omorika) ‘Pendula Bruns’

Viena iš puošniausių serbinių eglių (Picea omorika (Pančič) Purk.) veislių – ‘Pendula Bruns’. Veislė išvesta 1955 metais Vokietijoje, H. Bruns medelyne. Klimato atšiaurumo zona – 4. Tai spygliuotis visžalis augalas. Labai dekoratyvus, išsiskiria nukarusiomis šakomis, siaura, sraigto formos laja. Jos nuostabi piramidės formos laja su metais tampa vis gražesnė ir didesnė. Paprastai auga lėtai. Per 10 metų užauga apie 3 metrų aukščio ir 0,5 metrų pločio. Šakas puošia melsvai žali spygliai, iš apačios – sidabriškos spalvos. Išraiškingesnė spyglių spalva ir greitesnis augimas – nesuspaustoje erdvėje.

Mėgsta drėgną, bet neužmirkusį dirvožemį. Gerai auga saulėtoje ar pusiau saulėtoje vietoje. Atspari šalčiui, bet  nepakenčia miestų taršos. Todėl reikėtų vengti sodinti mieste, prie judrių gatvių.

Serbinė eglė (Picea omorika) ‘Pendula Bruns’ tinka auginti sodybose, alpinariumuose, dendrologinėse kolekcijose, reprezentacinėse vietose. Jos grakščios, svyrančios, sidabrinės šakos ir išskirtinė laja džiugina tiek žiemą, tiek vasarą.

Parengė dendrologė L. Buknienė.

Lapkričio mėnesio augalas

Šeima. Bukiniai (Fagaceae Dumort.)

Raudonasis ąžuolas Quercus rubra L.

 

Raudonasis ąžuolas paplitęs Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje. XVIII amžiuje botanikai išskyrė daug raudonojo ąžuolo varietetų, o XX a. pradžioje rasta pora formų. Šis vasaržalis medis užauga iki 20-25 metrų aukščio. Išgyvena 200 metų, labai gerose sąlygose iki 400-500 metų.

Sėklos (gilės) subręsta maždaug po 18 mėnesių nuo apdulkinimo. Priskiriamas 3-9 ištvermingumo zonai (Lietuva priklauso 4-6).

Lapai iki 12-22 cm ilgio, karpyti, rudenį – oranžiniai, raudoni, rudi, priklausomai nuo gamtinių sąlygų. Žydi gegužės viduryje, apie dvi savaites.

Mediena tanki, tvirta, šviesiai rausvai ruda, naudojama baldams, grindims ir panašiai.

Raudonasis ąžuolas Europos parkuose pradėtas auginti dar 1724 metais. Mėgstamas Briuselio (Belgija), Bukarešto (Rumunija), Poznanės (Lenkija), Sofijos (Bulgarijoje) želdynuose, taip pat ir Lietuvoje. 1971 metais gavo Anglijos Karališkosios draugijos apdovanojimą už grožį.

Yra žinoma kelios raudonojo ąžuolo veislės.

Kada pirmasis raudonasis ąžuolas buvo pasodintas VDU Kauno botanikos sode, tikslių duomenų nėra, tačiau pats jauniausias – 2012 metais, kaip vestuvių įamžinimo dovana sodui.

Parengė vyresn. dendrologinių kolekcijų kuratorė J. Šabūnaitė.

dsc_0210

Spalio mėnesio augalas

Šeima. Hortenzijiniai. (Hydrangeaceae Dumort.)

 Ąžuolalapė hortenzija (Hydrangea quercifolia Bartr.)

 

Ąžuolalapė hortenzija (Hydrangea quercifolia Bartr.) kilusi iš JAV (Floridos, Džordžija, Misisipė). Tėvynėje gali užaugti nuo 1,2 m iki 2,5 m aukščio krūmu. Lapai skiautėti, savo forma panašūs į ąžuolo, todėl angliškai vadinama oakleaf, t. y. ąžuolalapė hortenzija. Žiedai sutelkti į ilgas kekes. Vaisiai – dėžutės. Atsparumo zona – 5-9.

Gerai auga humusingoje priesmėlio ar priemolio dirvoje. Nemėgsta užmirkimo. Geriausia sodinti saulėje ar pusiau pavėsyje. Genėti po žydėjimo, rudenį. Žiemai šaknis rekomenduojama pridengti durpėmis.

Ąžuolalapė hortenzija vertinama dėl gražių, karpytų lapų, kurie rudenį nusidažo rausva spalva. Taip pat dėl baltai kreminių žiedų, kurie žydi rugpjūčio-spalio mėnesiais.

Auginamos veislės: ‘Snow Giant’, ‘Snow Queen’, ‘Snowflake’, ‘Little Honey’, ‘Amethyst’, ‘Alice’, ‘Semmes Beauty’ ir kitos, besiskiriančios krūmo aukščiu, žiedynais, lapų forma ir spalvomis. Šis augalas puikiai tinka kompozicijoms su kitokių formų augalais.

Europoje pradėta auginti nuo 1803 metų. Už grožį ąžuolalapė hortenzija 1928 metais apdovanota Anglijos karališkosios sodininkų draugijos.

Parengė dendrologė L. Buknienė

Hydrangea quercifolia 'Snowflake'.

Hydrangea quercifolia ‘Snowflake’.

Rugsėjo mėnesio augalas

Šeima. Erškėtiniai (Rosaceae)

Alksnialapis šermukšnis

Sorbus alnifolia (S. & Z.) K. Koch.

Alksnialapis šermukšnis – medis, užaugantis iki 20 m aukščio, o kamieno skersmuo siekia apie 30 cm. Paplitęs Vidurio Kinijoje, Mandžiūrijoje, Ūsūrijoje, Korėjoje, Japonijoje. Pakyla iki 500-2 300 m į kalnus. Auga miškuose, kalnų šlaituose, daubose. Botanikai išskiria 3-4 varietetus, pvz. submollis, mažesniais nei rūšies lapais. Žiedai balti 1 cm, sutelkti kekėse. Žydi gegužę, vidutiniškai 7-10 dienų, labai retai iki 14 d.  Vaisiai raudoni, valgomi, skanūs.

Į Europos sodus alksnialapis šermukšnis introdukuotas 1892 m. Auginamas kaip dekoratyvus medis dėl rudenį geltonų lapų. 1924 metais gavo Anglijos karališkosios sodininkų draugijos apdovanojimą už grožį.

Parengė Botaninių kolekcijų kuratorė Jolanta Šabūnaitė

sermukas

Rugpjūčio mėnesio augalas

Šeima. Hortenzijiniai. (Hydrangeaceae Dumort.)

Šluotelinė hortenzija ( Hydrangea paniculata Siebold)

Hortenzijos (Hydrangea L.) gentyje apie 80 rūšių, kurios paplitusios Rytų Azijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Lietuvoje plačiau introdukuotos 5 rūšys: Šviesioji hortenzija (Hydrangea arborescens L.), Aukštoji hortenzija (Hydrangea heteromalla D. Don), Didžialapė hortenzija (Hydrangea macrophylla (Thunb.) Ser.), Šluotelinė hortenzija (Hydrangea paniculata Siebold) ir Laipiojančioji hortenzija (Hydrangea petiolaris Siebold et Zucc.).

Žiedų gausa, dydžiu ir grožiu išsiskiria Šluotelinė hortenzija (Hydrangea paniculata Siebold). Tai apie 2 m aukščio krūmas arba 5 (10) m aukščio medelis. Paplitusi Pietų Sachaline, Kinijoje, Japonijoje. Augimo zona 4–8. Ūgliai rausvai rudi, truputį plaukuoti. Lapai ovalūs arba kiaušiniški, 7–15 cm ilgio. Žiedai iš pradžių balti, vėliau šiek tiek parausta, susitelkę didelėse, iki 15–25 cm pailgose šluotelėse. Žydi liepos–rugsėjo mėnesiais. Šviesomėgė. Šalčiui gana atspari. Dažnai auginama sodybose.

Auginamos veislės: ‘Grandiflora’, ‘Limelight’, ‘Bobo’, ‘Pinky Winky’, ‘Brussels Lace’, ‘Floribunda’, ‘Praecox’, ‘Unique’, ‘Candle Light’, ‘Levana’, ‘Little Lime’, ‘Magical Candle’,  ‘Magical Fire’ ir kitos, besiskiriančios žiedynų dydžiu, spalva bei kvapais. Šluotelinė hortenzija žavi savo puošnumu ir ilgu žydėjimu, puikiai tinka kompozicijoms su kitokių formų augalais.

Parengė dendrologinių kolekcijų kuratorė L. Buknienė.

Šluotelinė hortenzija 'Silver Dollar'

Šluotelinė hortenzija ‘Silver Dollar’

Gegužės mėnesio augalas

Šeima. Erškėtiniai (Rosaceae Juss.)

 Grūstinis šermukšnis

Sorbus torminalis (L.) Crantz.

 Grūstinis šermukšnis paplitęs Europoje įskaitant ir Britų salas, Mažojoje Azijoje, Šiaurės Afrikoje. Botanikai išskiria du varietetus: var. torminalis ir var. caucasica, pastarasis randamas tik Kaukaze. Lengvai kryžminasi su kitais šermukšniais. Užauga iki 15-20 metrų aukščio, o kamieno skersmuo gali siekti 130 cm. Mėgsta sausus, kalkingus dirvožemius, mišrius miškus, kur dominuoja ąžuolai ir bukai. Priskiriamas 6 ištvermingumo zonai. Pradeda derėti sulaukęs 5 metų (savaiminiame areale).

Lapai skiautėti, beveik per suaugusio žmogaus delno ilgį, tamsiai žali, rudenį  ─ raudoni. Žydi baltais žiedais, skėtiniuose žiedynuose gegužės pabaigoje-birželio pradžioje. Žiedus apdulkina tokie vabzdžiai kaip bitės, kamanės, drugiai.

Vaisiai 1-1,5 cm ilgio rudi, bronziniai su lenticelėmis, prinoksta spalį ir išsilaiko iki sausio mėnesio. Natūralaus paplitimo vietose vadinami „šaškėmis“. Buvo naudojami alaus skonio, aromato gerinimui. Neolito laikais vaisiai buvo vartojami maistui, dabar retai kada renkami. Vaisius mėgsta paukščiai bei kiti gyvūnai. Mediena tanki, ruda, dėl vandens indų smulkumo lengvai gaminama gera fanera, dėl to labai vertinama. Sėklų kataloguose siūlomas prekybai: kaina beveik 3 svarai. Sėkloms reikia 3-4 mėnesių šaltos stratifikacijos.

Kaip parkų, miestų želdynų augalas, grūstinis šermukšnis, auginamas Vienoje (Austrija) ir Sofijoje (Bulgarija). Lietuvoje auginamas retai.

Sorbus_torminalis_in_the_Setun'_river_valley

Balandžio mėnesio augalas

Paprastasis lazdynas auga sparčiai. Iš sėklos išaugęs gali išgyventi iki 60 – 80 metų. Derėti pradedaLazdyno gentyje yra apie 15 rūšių. Lietuvoje viena rūšis savaiminė ir 6 – 7 rūšys introdukuotos. Paprastasis lazdynas (Corylus avellana L.) paplitęs beveik visoje Europoje, Kaukaze ir Mažojoje Azijoje. Gali užaugti krūmas, rečiau, medis iki 7 m aukščio. Žievė pilkai ar gelsvai rusva, su tamsiomis skersinėmis juostelėmis. Paprastasis lazdynas žydi anksti pavasarį, prieš sprogstant lapams, kovo – balandžio mėnesiais. Augalas vienanamis, todėl galima pamatyti ant to paties augalo ir vyriškus, ir moteriškus žiedus. Pirmiausia pasirodo vyriški žiedai – geltoni nukarę žirginiai, vėliau galima išvysti mažytes, purpurines moteriškų žiedų purkas.

Rudenį subręsta riešutai, kurie yra labai maistingi. Iš jų spaudžiamas aliejus, kuris naudojamas maisto gamybai bei kosmetikoje. Iš išspaudų gaminama chalva. Riešutus mėgsta ir smulkūs peliniai graužikai, voverės bei miegapelės; juos žemėje slepia kėkštai ir riešutinės.

6 – 10 metais, o kartais ir 4 metais. Vidutiniškai reiklus dirvožemiui, pakenčia sausras. Atsparus užterštam orui. Mediena tvirta, kietoka, lanksti, todėl naudojama smulkiems gaminiams gaminti. Nukritę lapai greitai supūva ir sudaro natūralų humusą augalams.

Dažniau pasitaikančios veislės: Aurea – jauni lapai aukso geltonumo, Contorta – ūgliai ir šakelės susiraičiusios tarsi garbanos, Fuscorubra – lapai, žirginiai ir vaisiai raudonai purpuriniai, Heterophylla – lapai giliai, pluksniškai iškarpyti ir Pendula – šakos nusvirusios.

P3240760

Vasario mėnesio augalas

Šeima. Pušiniai. (Pinaceae Lindl.)

Pilkasis kėnis

(Abies concolor (Gord. et Glend.) Lindl. ex Hildebr.)

Kėnio gentyje (Abies) priskaičiuojama apie 45 rūšys. Lietuvoje introdukuota apie 20 rūšių. Pilkasis kėnis savaime paplitęs Šiaurės Amerikoje, pietvakarinėje JAV dalyje. Savo tėvynėje gali užaugti iki 25-40 metrų aukščio. Kamieno žievė stora, suaižėjusi, pilka. Pilkasis kėnis išsiskiria iš kitų kėnių ilgesniais, šiek tiek pašiauštais spygliais, pilkšvu ar melsvai žaliu atspalviu. Žydi ir spyglius skleidžia pirmoje gegužės pusėje. Jauni, purpuriškai melsvi kankorėžiai, lyg žvakės styro, iškelti į viršų. Subręsta rugsėjo mėnesį ir greitai subyra. Ypač juos mėgsta aižyti paukščiai. Įdomu tai, kad kankorėžiai auga tik ant viršūninių medžio šakų. Pilkasis kėnis auga greitai ir gali gyventi net iki 350 metų. Gerai auga ir sausose dirvose, saulėkaitoje. Galima auginti ir miestų želdynuose, nes iš dalies pakenčia užterštą orą.

Dažniau pasitaikančios pilkojo kėnio veislės: ‘Candicans’, ‘Glauca Compacta’, ‘Violacea’, besiskiriančios medžio dydžiu, laja bei spyglių spalva ir forma. Taip pat var. lowiana (Gord.) Lemm. (sin. A. lowiana (Gord.) A. Murray) – aukštesni už tipinius, retoka laja medžiai, kankorėžiai, iki prinokstant, būna žalios spalvos.

Kėnių mediena minkšta, lengva, skali, nesunkiai apdirbama, todėl tinka gaminti baldams, muzikos instrumentams, celiuliozei. Iš sakų daromas kėnių balzamas, o iš spyglių išgaunamas eterinis aliejus. Lietuvoje pilkasis kėnis nuo seno auginamas dvarų parkuose. Šiuo metu taip pat mėgstamas kaip dekoratyvinis medis sodybose, miesto želdynuose, skveruose, mėgėjiškose dendrologinėse kolekcijose.

Parengė dendrologinių kolekcijų kuratorė L. Buknienė.

 kėnis

Sausio mėnesio augalas

Šeima. Beržiniai (Betulaceae Gray)

Popieržievis beržas

(Betula papyrifera Marsh.)

Popieržievis beržas, viena iš 60 beržinių šeimos augalų rūšių. Savaime paplitęs Šiaurės Amerikoje (Kanada, Aliaska, JAV). Užauga iki 30 metrų aukščio. Žievė balta, kartais su raudonai rudu, oranžiniu atspalviu. Jo lapai, rudenį pageltonuoja, užauga iki 9-10 cm. Žydi pavasarį. Išskiriami šeši varietetai, besiskiriantys lapų dydžiu, kamienų spalva, aukščiu, pvz., var. commutata, var. kenaica, var. minor. Pastarasis pats mažiausiais tiek aukščiu, tiek lapais, vaisiais. Išgyvena iki 140 metų, tačiau gyvenimo trukmė priklauso nuo aplinkos sąlygų. Popieržievis beržas netoleruoja aukštos temperatūros, tačiau auginamas Havajuose.

Popieržievis beržas pionierinė rūšis. Reiklus saulei ir maisto medžiagoms, dirvožemiui. Žievė atspari orams. Ja minta graužikai, baltieji kiškiai, elniai, bebrai, taip pat rudenį – lapais. Šio augalo patariama nesodinti prie juodojo riešutmedžio.

Sudaro natūralius hibridus, pvz. B. papyrifera x B. nana, žinomas kaip B. x horney, tačiau kai kurie hibridai neįvardijami, pvz., B. papyrifera x B. nigra.

JAV, Kolorado (čia jis kaip pleistoceno reliktas), Teneso valstijose – nykstantis, kitose saugomas kaip pažeidžiama rūšis. Sukurta veislių – ‘Prairie Dream’, ‘Varen’. Į Europą introdukuotas 1750 m.

Mediena naudojama baldams, grindims, tekinimui, slidėms, popieriui, smulkiems dirbiniams (skanumynų pagaliukams), pintinėms, vigvamams, baidarėms. Jo žievė nepraleidžia vandens, todėl vietinių Š. Amerikos gyventojų vadinamas kanojiniu beržu. Dar ir baltuoju, sidabriniu beržu.  Sula tinka maistui.

Parengė dendrologinių kolekcijų kuratorė J. Šabūnaitė

sausio mėnesio 2015

 Gruodžio mėnesio augalas

 Europinis kukmedis

(Taxus baccata L.)

„Summergold“

Koliažas

Europinio kukmedžio veislė „Summergold“ sukurta prieš 1967 metus J. V. Ravensbergo medelyne, Nyderlanduose. Žodis „Summergold“ iš anglų kalbos reiškia „vasaros auksas“. Paprastai europiniams kukmedžiams būdinga žalia lapų spalva, bet šios veislės augalai būna pasipuošę aukso geltonumo lapeliais ištisus metus. Vasarą ši lapų spalva būna intensyvesnė, o rudenį ir žiemą sumažėja. Tai suteikia didelę spalvų įvairovę, auginant kukmedžius su kitais žaliais augalais, nekeičiančiais savo lapų spalvos. Europinių kukmedžių šakos tvirtos, plačiai išsiskėtusios į šonus. Į plotį per metus gali užaugti apie 60 centimetrų. Vasaros pabaigoje ir rudenį pasipuošia raudonomis sultingomis uogomis, kurių viduje yra nuodingos sėklos, todėl sėklų valgyti negalima.

Ši europinio kukmedžio veislė tinka auginti parkuose, želdynuose įvairioms spalvinėms kompozicijoms. Šiuo metu dar retai auginamas augalas. Patariama sodinti nuo vėjų apsaugotose vietose, bet ne saulės atokaitoje, kad tiesioginiai saulės spinduliai neapdegintų lapų vasarą. Mėgsta derlingą, drėgnoką, vidutinio sunkumo dirvožemį. Dauginamas vasarą, pusiau sumedėjusiais auginiais.

 Parengė dendrologė Loreta Buknienė

Spalio mėnesio augalas

PILKASIS RIEŠUTMEDIS

Juglans cinerea L.

 Jau rugsėjo pabaigoje vaikščiojant po VDU Kauno Botanikos sodo parką, galima pastebėti didelį, išdidų medį, pasipuošusį geltonais plunksniškais lapais ir lipniomis riešutų kekėmis. Tai pilkasis riešutmedis (Juglans cinerea L.).

Šis įdomus medis kilęs iš Šiaurės Amerikos rytinės dalies ir pietinių Kanados rajonų. Auga sparčiai ir paprastai užauga iki 15-20 m, kartais net iki 25 m aukščio. Jo laja tanki, plati. Gegužės mėnesį visas medis pasipuošia stambiais žirginiais. Vaisiai subręsta rugsėjo mėnesį. Žievė pilka, lygi, senų medžių giliai suaižėjusi.

Vidutiniškai reiklus dirvožemiui. Šviesomėgis. Atsparus šalčiui. Jo lapai  stambūs, plunksniški, rudenį nusidažantys geltona spalva. Vasarą jo lapai gali pasiekti iki 70 cm ilgio. Vaisiai sutelkti kekėse, išsidėstę po kelis. Daugelis juos laiko graikiškais riešutais. Tačiau pilkojo riešutmedžio vaisiai būna lipnūs, pailgi ir labai kietu kevalu, po kuriuo glūdi nedidelis branduolėlis.

Tai – dekoratyvus medis. Tinka auginti pavieniui, grupėmis ar masyvais. Lietuvoje pilkasis riešutmedis auginamas nuo XIX šimtmečio pradžios. Tai dvarų parkų medis. Iki šiol dar daug kur išlikęs, pavyzdžiui, Užutrakio, Raudonės, Rokiškio parkuose. Jų mediena kieta, tvirta, patvari, gražios tekstūros, todėl plačiai naudojama apdailos darbuose, baldams gaminti. Vaisiai tinka tanidams, dažams ir aliejams gaminti. Kevalai naudojami meno dirbiniams, o žievė, lapai ir vaisiai – liaudies medicinoje, riešutai – konditerijoje. Tėvynėje išskirta eilė jo formų, o kultūrinės ‚Deming’ ir ‚Aitkin’ veislės rekomenduojamos kaip vaisiniai medžiai.

 Botaninių kolekcijų kuratorė Loreta Buknienė

Rugpjūčio mėnesio augalas

KRŪMINĖ SIDABRAŽOLĖ

(Potentilla fruticosa L.)

Krūminė sidabražolė – tankus, apie 1 metro aukščio ir 1 metro pločio krūmas. Lapai plunksniški, sudaryti iš 5–7 mažesnių lapelių, žali, švelniai plaukuoti. Žydi birželio mėnesį gausiais, ryškiai geltonais, žiedais. Vėliau visą vasarą žydi negausiai, bet iki pat šalnų.

VDU Kauno botanikos sode sukaupta 55 krūminės sidabražolės veislių kolekcija ir tai yra viena didžiausių  kolekcijų Lietuvoje.

Krūminė sidabražolė natūraliai auga daugumoje Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos šalių. Jų randama ir pas mūsų kaimynus latvius ir estus. Lietuvoje nėra savaiminė, paprastai auginama dekoratyviniuose želdynuose.

Krūminė sidabražolė – labai tinkamas augalas želdynams, nes ji nereikli dirvos derlingumui bei drėgnumui, auga ir daliniame pavėsyje, gali žydėti visą sezoną.  Iš žiedų gaminama vaistinė arbata.

Veislės skiriasi aukščiu, žiedų ar lapų spalva bei dydžiu. ‘Manchu‘ krūmeliai nesiekia ir  40 cm aukščio, o ‘Mount Everest‘ gali viršyti ir 2 m.

Dauguma veislių žydi geltonos spalvos žiedais, bet būna ir žydinčių raudonų,  baltų, oranžinių, rožinių ar net dvispalvių žiedųkrūminių sidabražolių.

Botaninių kolekcijų vyr. kuratorė Edita Turskienė

Liepos mėnesio augalas

GELTONŽIEDĖ KATALPA

(Catalpa ovata G. Don)

 Liepos pradžioje vaikščiojant po VDU Kauno Botanikos sodo parką, galima pastebėti medžius stambiais lapais, žydinčius didelėmis margomis žiedų kekėmis. Tai – geltonžiedė katalpa. Šis gražus medelis natūraliai auga Centrinėje Kinijoje.

Geltonžiedė katalpa paprastai užauga iki 10 m, o kartais pasiekia 15 m aukštį. Žiedai gelsvai balti, oranžiniai arba su purpurinėmis dėmėmis, susitelkę šluotiškuose žiedynuose ir labai kvapnūs. Žiedams nužydėjus susidaro ilgos, siauros ir apvalios ankštys, kurios išsilaiko ant medžio ištisus metus.

Katalpos – dekoratyviniai medžiai. Jų lapai stambūs, ornamentiški, besiskleidžiantys būna  rausvi ar violetiniai, o išsiskleidę – šviesiai žali. Katalpos atsparios užterštam miesto orui, todėl puikiai tinka miestų parkuose bei skveruose. Kinijoje iš katalpų medienos gaminami baldai.

Katalpos auga sparčiai. Mėgsta purų, drėgnoką ir derlingą dirvožemį. Šviesomėgės.

Be geltonžiedės katalpos dar auginama paprastoji (C. bignonioides Walt.) ir jos veislės ‘Aurea‘,  ‘Nana‘, ‘Purpurea‘, ‘Variegata‘; žemaūgė (C. bungei C. A. Mey), rausvoji (C.  x erubescens Carriere) ir puošnioji (C. speciosa Warder ex Engelm. ).

Tekstas L.Buknienės

Nuotraukos E.Turskienės

 

 

Birželio mėnesio augalas

ŠAKOTASIS EGLŪNAS

(Tamarix ramosissima Ledeb)

Šeima. Eglūniniai (Tamaricaceae Link.)

Gentyje 54 rūšys, paplitusios P. ir V. Europoje, Vidurinėje Azijoje, R. Azijoje. Aptiktas Š. Afrikoje (1978 m.).  Paprastai auga stepėse, druskožemiuose.

Šakotasis eglūnas savaime auga Kaukaze, Vidurinėje ir Mažojoje Azijoje, Mongolijoje, Kinijoje. Į Europos sodus introdukuotas apie 1885 m. Užauga apie 3,0 m aukščio, nors savaiminiame areale aukštis siekia ir 6 m. Augalo lapai ir žiedai smulkūs. Šakotasis eglūnas žydi visą vasarą. Vaisius primena dėžutės formą. Šviesomėgis, jautrus šalčiui. Invazinis Australijoje, P. Afrikoje, V. JAV.

1903 m. gavęs sodininkų draugijos apdovanojimą Anglijoje. Yra sukurta naujų veislių: ‘Germanica’, ‘Pink Cascade’, ‘Cheyenne Red’.  Genimas kovo mėnesį ar po žydėjimo.

Parengė botaninių kolekcijų kuratorė J. Šabūnaitė

Gegužės mėnesio augalas

PAPRASTOJI CIDONIJA

Paprastoji cidonija (Cydonia oblonga Mill.) Lietuvoje mažai žinomas, bet jau seniai mūsų krašte auginamas krūmas. Savaime auga Azijoje. Užauga iki 4-5 metrų aukščio. Jauni lapai būna apaugę švelniais plaukeliais. Žydi gegužės mėnesį dideliais, baltai rausvais, švelniai kvepiančiais žiedais. Rudenį sunokina stambokus, geltonus ir veltiniuotus vaisius, kurie labai maloniai kvepia. Cidonijas galima auginti ne tik kaip dekoratyvinius, gražiai žydinčius krūmus, bet ir kaip vaiskrūmius. Jos vaisiai būna kriaušės formos ir yra ne tik kvapnūs, bet ir vitaminingi, nerūgštūs. Iš jų galima gaminti uogienę, kompotą, vyną.

Cidonijos mėgsta derlingą arba pusiau derlingą žemę, vidutiniško drėgnumo. Gali augti ir daliniame pavėsyje, bet gausiau žydės ir daugiau sunokins vaisių, augdamos saulėje.

Kartais jos painiojamos su kitu panašiu krūmu, taip pat priklausančiu erškėtinių šeimai – svarainiu. Bet svarainiai užauga žymiai mažesnis, tik 1-2 metrų aukščio, žydi oranžiniais ar raudonais žiedais, jų vaisiai smulkesni ir rūgštūs.

Tad auginkite šį puošnų ir gan nereiklų krūmą – tuomet pavasarį galėsite grožėtis jo žiedais, o rudenį skanauti vitaminingus vaisius.

VDU Kauno botanikos sodo dendrologinių kolekcijų vyr. kuratorė Edita Turskienė

 

Balandžio mėnesio augalas

Geltonžiedė sedula

   Ankstyvą pavasarį, kai dar mažai žalumos ir žiedų spalvų, vaikščiojant po VDU Kauno Botanikos sodą, galima pastebėti medelius ar krūmus, apsipylusius geltonais žiedais. Tai geltonžiedė sedula (Cornus mas L.). Šis gražus medelis natūraliai auga Vidurio ir Pietų Europoje bei Mažojoje Azijoje. Geltonžiedė sedula paprastai užauga iki 5-9 m aukščio. Žiedai geltoni, smulkūs, susitelkę po 15-25 į rutulišką kekę. Žydi prieš skleidžiantis lapams, kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje. Tai medingas augalas, viliojantis bites ir kitus vabzdžius. Rugsėjo mėnesį medelių šakos būna aplipusios vyšnios raudonumo pailgais kaulavaisiais. Kad gausiai derėtų, reikia bent dviejų, vienas šalia kito augančių krūmų. Prinokę vaisiai yra malonaus rūgštoko skonio, vitaminingi. Paprastai jie valgomi švieži, bet galima iš jų virti uogienes, kompotus ir kitaip perdirbti.

Geltonžiedė sedula auga nesparčiai. Negausiai plinta šaknų atžalomis. Vidutiniškai reikli dirvožemio derlingumui. Šviesomėgė, atspari sausroms. Vaisiai užauga sultingi, kai dirvoje netrūksta drėgmės.         Auginamos veislės: ‘Aurea‘  ‘Aureoelegantissima‘, ‘Variegata‘, besiskiriančios lapų margumu, medelio ar krūmo forma bei derėjimu.

Dendrologinių kolekcijų kuratorė L.Buknienė

Kovo mėnesio augalas

PAPRASTASIS ĄŽUOLAS (Quercus robur L.)

 

Šeima – bukiniai (Fagaceae). Pasaulyje randama apie 600 rūšių ąžuolų. Sutinkami Europoje, Š. ir C. (Panama, Gvatemala, Meksika) Amerikoje, Vietname, Taivanyje, Borneo, Malaizijoje, Japonijoje, Š. Afrikoje. Kai kurios rūšys nykstančios, įrašytos į Tarptautinę Raudonąją knygą.
Paprastojo ąžuolo arealas apima beveik visą Europą, nusidriekia iki Uralo, Kaspijos, Juodosios, Viduržemio jūrų krantų. Išskiriami du porūšiai: Quercus robur brutia, P. Italijoje Q. r. robur, pastarasis auga Lietuvoje. Tai ilgaamžis medis, perkopiantis 1000 metų. Užauga iki 30 ir daugiau m aukščio, kamieno skersmuo siekia 2 ir daugiau m. Skirstomas į formas pagal fenologines fazes: yra augalai sprogstantys net mėnesiu vėliau nei įprastai, pagal lapų formą, pagal žievės raštą (pvz., plokštelinė, giliaplyšė), pagal šakojimąsi. Įdomus ąžuolo augimas – ūgliai auga 2-3 kartus vegetacijos metu (du kartus pavasarį ir trečią – vasarą). Jaunų ir senų augalų žievė skiriasi. Kai kurie ąžuolai lapus išlaiko ir per žiemą, ši savybė yra paveldima. Žydi gegužę. Žiedai smulkūs, atrodytų, visai nederantys stipriam medžiui. Vaisiai – gilės.
Žinoma kelios dešimtys paprastojo ąžuolo veislių, besiskiriančių lapų spalva, forma ir kitais požymiais. Kai kurių veislių pirmtakai rasti gamtoje, pvz., ‘Fastigiata’ – Vokietijoje, 1874 metais. Ąžuolo mediena visada buvo vertinama, gilės valgomos, iš jų gaminama kava, jomis minta gyvūnai: ne tik šernai, bet ir antys godžiai jas lesa. Lapus naudojo (gal ir dabar naudoja) agurkams raugti..
Senovėje lietuviai šiam medžiui priskirdavo lapkričio mėnesį, tada ąžuolas numeta lapus. Tai šventas lietuvių medis.

VDU Kauno Botanikos sode pasodinta skiepytų ąžuoliukų giraitė (įskiepiai – senolių ąžuolų), kurios iniciatorė B. M. Galdikas.

Teksto autorė: Jolanta Šabūnaitė;

Vasario mėnesio augalas

GRAIKINIS KĖNIS (Abies cephalonica Loudon)

 

Žiemos metu, kai visa augmenija ilsisi, o žemę dengia baltas sniego sluoksnis, žvilgsnį patraukia visus metus žaliuojantys medžiai ir krūmai. Dažniausiai tai mūsų spygliuočiai. Vieni gražiausi iš spygliuočių yra kėniai. Iš pirmo žvilgsnio kėniai panašūs į egles, bet skiriasi plokščiais nedygiais spygliais ir itin simetriška laja. Kėnių kankorėžiai, skirtingai nei eglių, nesvyra žemyn, o styro į viršų. Išbarstę sėklas, pavasarį kankorėžiai išbarsto žvynelius ir lieka styroti tik koteliai.

Pasivaikščiojus po VDU Kauno Botanikos sodo parką, galima aptikti aukštą medį, plačiai išskėstomis šakomis. Tai – graikinis kėnis. Storas ir aukštas medžio kamienas mena nemažą laiko tarpą. Šiam medžiui – apie 43 metai.

Graikinis kėnis – spygliuočių medžių rūšis, priklausanti pušinių šeimai. Paplitusi kalnuotose Graikijos teritorijose. Tai visžalis medis, savo tėvynėje galintis siekti net 30 m aukštį. Gerai auga saulėtose vietose arba daliniuose šešėliuose, vidutiniškai drėgnoje, derlingoje ir vandeniui laidžioje dirvoje. Laja piramidiška, plati. Moteriški kankorėžiai siaurai cilindriški ir violetinio atspalvio, o vyriški – kiaušiniški. Graikijoje graikinio kėnio mediena buvo naudota malkoms ir statybai, dabar šie medžiai auginami kaip dekoratyvūs augalai įvairiose šalyse.

Aplankykite VDU Kauno botanikos sode augantį šį gražų spygliuotį ir pasigėrėkite jo didingumu bei išlakia laja.

 Teksto autorė: Loreta Buknienė;

Nuotraukos autorė: Edita Turskienė;

 

Sausio mėnesio augalas

PAPRASTASIS AMALAS (Viscum album L.)

 

Senovės keltai amalus vertino kaip ypatingus augalus, turinčius stebuklingų galių. Dar ir dabar angliakalbėse šalyse yra išlikęs ne vienas paprotys, susijęs su amalu: tikima, kad jeigu mylimieji nori, kad jų meilė tęstųsi amžinai, reikia po šiuo augalu pasibučiuoti. Arba jeigu Kalėdų savaitę po amalu sugalvosi kokį nors norą – jis būtinai išsipildys, tik reikia nežinoti, kad stovi po amalu. Amalą galima nukirsti tik su paauksuotu kardu ir jis negali nukristi ant žemės, kad neprarastų savo stebuklingų galių.

Lietuvoje amalai neturėjo tokių mistinių galių, bet tai vienas iš įdomiausių augalų mūsų krašte, nes jie auga ne ant žemės, o ant medžių šakų. Amalas – pusiau parazitinis augalas, šaknimis iš savo šeimininko siurbiantis mineralines medžiagas, bet organines medžiagas pasigaminantis pats. Šie augalai labiausiai pastebimi žiemą, nes jų lapeliai visžaliai ir gerai išryškėja belapėse medžių viršūnėse. Tankūs ir ryškiai žali amalų rutuliai panašūs į didelius paukščių lizdus. Amalų lapeliai nėra tradiciškos žalios spalvos, o su retu gelsvu atspalviu, nedideli, pailgi, stori, tvarkingai išsidėstę vienas priešais kitą.

Žydi pavasarį gelsvais, smulkiais ir neišvaizdžiais žiedeliais. Baltos ir nedidelės uogos prinoksta rugsėjo mėn. Uogų lipnumas – neišpasakytas, ko gero, tai vienos iš lipniausių uogų mūsų krašte, jų nenuplauna nei stiprūs lietūs, nei sniegas. Augalas ne šiaip sau gamina tokius stiprius klijus – jie padeda sėklytėms gerai prilipti prie medžių šakų ir pavasarį sudygti. Seniau iš lipnaus uogų minkštimo gamindavo klijus graužikams, sodo kenkėjams ar smulkiems paukšteliams gaudyti.

Uogas labai mėgsta lesti paukščiai, bet jų skrandyje suvirškinamas tik minkštimas, o nepažeistos sėklos kartu su išmatomis patenka ant medžio šakos. Tokiuose „pataluose“ sėkloms jokie žiemos šalčiai nebaisūs. Pavasarį jos išleidžia šakneles, kurios prasiskverbia pro medžio žievę ir pradeda siurbti maisto medžiagas iš medžio.

Amalai auga lėtai, gali užaugti iki 0,8-1 m skersmens, o išgyvena iki 70 metų. Bet retai kada pasiekia tokį amžių ir dydį, nes jei medį apninka daug amalų, tai paprastai jie taip nualina savo šeimininką, kad šis nudžiūsta kartu su savo įnamiais. Amalai paprastai auga aukštai medžių viršūnėse, retai kada galima sutikti žemiau nei 2 m aukštyje, tad juos sunku pasiekti.

Mūsų krašte paprastieji amalai labiausiai paplitę pietvakariniuose ir vidurio Lietuvos rajonuose (Lazdijų, Varėnos, Alytaus, Kauno, Marijampolės, Prienų, Kaišiadorių ir kt.), kitur jie retoki. Anksčiau amalai visur buvo gan reti ir saugotini augalai, bet pastaraisiais dešimtmečiais jie taip smarkiai išplito, kad pradėjo daryti nemažą žalą miškams ir dekoratyviniams medžiams.

Įdomu tai, kad ne ant visų medžių rūšių auga šie parazitiniai augalai. Dažniausiai galima pamatyti ant minkštųjų lapuočių : tuopų, drebulių, klevų, liepų, obelų, gluosnių. Taip pat sutinkami ir ant kietesnę medieną turinčių medžių: beržų, šermukšnių, kriaušių, kt. Ir labai retai – ant ąžuolų bei spygliuočių – pušų, eglių ar kėnių.

Amalo šakelės visžalės ir puošnios, jas mėgsta naudoti floristai, ypač kalėdinėse puokštėse. Tik gaila, kad sudžiūvusios šakelės greitai subyra. Be to, reikia neužmiršti, kad augalas yra nuodingas. Iš lapelių yra gaminami vaistai nervų, kraujagyslių ir kt. ligoms gydyti. Anglijoje ir kai kuriose Europos šalyse amalai auginami specialiose plantacijose. Labiausiai yra vertinami amalai, augantys ant ąžuolų.

Nuotraukos ir tekstas Editos Turskienės.

Gruodžio mėnesio augalas

SERBINĖ EGLĖ (Picea omorika (Pančič) Purk.)

 

Gruodžio mėnuo – tai šv. Kalėdų mėnuo. O kokios gi Kalėdos be eglutės ! Šioms šventėms papuoškite pas mus dar retoką serbinę eglę, nes tai viena gražiausių eglių, pasipuošusi papurusiais sidabriškai žaliais ir tankiais spygliais. Jos grakščios išlinkusios šakos ir liekna laja iš tolo traukia akį.

SERBINĖ EGLĖ (Picea omorika (Pančič) Purk.) natūraliai auga Bosnijoje ir Hercegovinoje. Savo tėvynėje šis gražus spygliuotis užauga iki 30, kartais net pasiekia ir 45 metrų aukštį. Tai siauras ir aukštas medis. Auga gan lėtai, lėčiau už paprastąją eglę. Lietuvoje pasiekia 20-25 m aukštį. Kankorėžiai nedideli ir rausvi, stipriai prisitvirtinę prie šakelių. Sėklos subręsta spalio mėnesį ir krenta palengva ištisą žiemą bei pavasarį. Derėti pradeda 15-20 metų. Gyvena net iki 300 metų. Jei sodinsite šį puošnų spygliuotį savo sodyboje – parinkite jam drėgnoką ir purų dirvožemį, tinkamiausias – priemolis ar priesmėlis. Nors serbinė eglė atspari šalčiui, bet jautroka užterštam miestų orui.

Želdynuose kartais auginamos šios veislės: tankūs, lėtai augantys krūmo formos medeliai ‘Nana‘ ir dar mažesni, smulkiomis šakelėmis krūmeliai ‘Gnom‘. Puošnūs ir nusvirusiomis šakomis ‘Pendula‘ bei ‘Pendula Bruns‘ medeliai. Natūraliose augavietėse sutinkami ir du serbinių eglių varietetai: P.omorica serbica(Schwer.) – labai siauri ir aukšti bei P.omorica borealis (Schwer.) – platoki medžiai.

VDU Kauno Botanikos sodo spygliuočių kolekcijoje auga vienos seniausių Lietuvoje serbinės eglės, jų amžius – beveik 80 metų. Savo grakščiomis ir sidabriškomis šakų skraistėmis jos puošia aplinką tiek žiemą, tiek vasarą.

Jeigu šventėms įsigijote serbinę eglutę, pasodintą vazone, planuojate ją auginti ir vėliau – neskubėkite po švenčių išnešti į lauką. Vazoną su augalu palaikykite vėsesnėje patalpoje (įstiklintame balkone ar nešildomame šiltnamyje) keletą savaičių, kad augalas vėl „užmigtų“ žiemos miegu. Vėliau, išnešus į lauką, būtina įkasti į žemę su visu vazonu ir apdengti eglišakėmis ar šiaudais. Pavasarį jau galima sodinti į nuolatinę vietą.

Tekstą paruošė: dendrologė Loreta Buknienė;

Nuotraukų autorė: Edita Turskienė;

 

Lapkričio mėnesio augalas

ŠALTALANKIS  (Hippophae L.)
Prasidėjo vėlyvasis ruduo ir dienos kasdien vis labiau trumpėja. Dauguma medžių ir krūmų baigia numesti savo rūbus, gamtos spalvų paletėje pradeda dominuoti monotoniški pilki, juodi ar rusvi atspalviai. Tad bevaikštinėjant parke, akis nejučia patraukia tie augalai, kurie dar puošiasi ryškiais lapais, šakelėmis ar uogomis. Vienas iš tokių – šaltalankis, lyg karoliukais aplipęs oranžinėmis uogelėmis.
Dygliuotasis šaltalankis (Hippophae rhamnoides L.) priklauso žilakrūminių šeimai (Elaeagnacea Juss.). Natūraliai auga Europoje ir Azijoje, bet Lietuvoje jis nėra savaiminis augalas.
Tai aukštokas krūmas, užaugantis iki 6-8 m aukščio. Lapeliai siauri ir sidabriški. Akstys (t.y. dygliukai) trumpi, bet gausūs ir aštrūs. Žydi balandžio mėnesį smulkiais žiedeliais. Oranžiniai kaulavaisiai (uogos) sunoksta rugsėjį. Šaltalankiai mėgsta saulėtas vietas, gali augti ir daliniame pavėsyje, tik tuomet nederės. Pakenčia sausras. Jie nereiklūs dirvos derlingumui, turi stiprią ir išvystytą šaknų sistemą, tad dažnai auginami  šlaitams sutvirtinti, pakelėse, apleistuose žvyrynuose. Kartais šaltomis žiemomis šakelės apšąla, bet gretai vėl atsigauna.
Lotyniškas augalo pavadinimas kilęs iš graikų kalbos: „hippos“ – arklys, „paeas“ – žvilgantis, galbūt todėl, kad augalo uogos būdavo vartojamos gyvulių parazitams naikinti.
Šiais laikais uogos labiau vertinamos dėl kitų savybių. Sultys rūgščios, bet labai vitaminingos, jos vartojamos šviežios, galima konservuoti. Sėklos nedidelės, juodos, blizgios. Iš sėklų spaudžiamas aliejus, kuris naudojamas farmacijoje žaizdoms ir uždegimams gydyti, kosmetikos pramonėje. Visa bėda, kad uogas sunku kokybiškai nuskinti nuo šakelių, jos lengvai susitrina. Augalas dvinamis, tad norint sulaukti derliaus, būtina šalia moteriškojo augalo auginti ir vyrišką individą. Šaltalankius dauginti nesunku, paprastai jie patys plinta šaknų atžalomis.
Šaltalankiai ypač populiarūs buvusiose sovietinio bloko šalyse – Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir kt. Ten išvesta nemažai įvairių veislių su stambesnėmis, saldesnėmis, geltonomis, raudonomis ar lengviau nusiskinančiomis uogomis, mažai dygliuotomis šakelėmis (‘Botaničeskaja‘, ‘Avgustinka‘, ‘Populiarnaja‘ ir kt.). Daugelyje ir vakarų Europos šalių – Vokietijoje, Suomijoje, Anglijoje taip pat auginami nemaži kultūrinių šaltalankių plotai. Lietuvoje yra keletas ūkių, auginančių šaltalankius pramoniniu būdu.
Kai kurių šaltalankių veislių galima įsigyti ir Lietuvoje : ‘Leikora‘ pasižymi itin gausiu derliumi, ‘Hikul‘ krūmeliai maži ir kompaktiški, ‘Hergo‘ krūmas aukštokas, gausiai derantis, su ryškiai sidabriškais lapeliais, bei kt.
Tad auginkime šaltalankius, grožėkimės ir ragaukime jų ryškias ir sveikas uogas.

Spalio mėnesio augalas

AUKŠTASIS AILANTAS Ailanthus altissima (Mill.) Swingle
Šeima. Simarubiniai (Simaraubaceae DC.)
 Aukštasis ailantas paplitęs Kinijoje. Vasaržalis medis, užaugantis iki 15-25(30) m aukščio. Žydi birželio mėnesį.  Augalas dekoratyvus savo dideliais plunksniniais lapais (panašūs į paprastojo uosio), kurie siekia 40-60 ir net 100 cm ilgį bei vaisiais. Vaisiai (primena popierines juosteles su užsuktais į tą pačią pusę galiukais),  vos daugiau nei 4 cm ilgio, dar  vasarą pradeda rausti, na ir galiausiai pajuoduoja. Lapai, žievė, šaknys dar dabar naudojami kinų liaudies medicinoje.
 Į Europos sodus jis introdukuotas 1751 metais Peter‘io Collinson‘o. 1953 metais įteiktas Karališkosios sodininkų draugijos apdovanojimas už dekoratyvumą. Dar XIX a. sukurtos kelios veislės, pvz., ‘Aukubefolia’, ‘Pendulifolia’. Toleruoja miesto teršalus. Dauginamas sėklomis, moteriškojo augalo atžalomis.
Literatūroje rašoma, kad ištveria tik iki -21°C. Natūralizavęsis Š. Amerikoje, C. ir P. Europoje. Auginamas kaip gatvių medis.
 VDU Kauno botanikos sode aukštajį ailantą galima rasti karamele kvepiančioje pievoje, kurios kvapą skleidžia japoninis puošmedis (Cercidiphyllum japonicum Siebold & Zucc.). Šis medis botanikos sodo plane žymimas 20 numeriu.
 Tekstą sudarė: dendrologė Jolanta Šabūnaitė;
Nuotraukos autorė: Aurelija Kudirkienė;

Rugsėjo mėnesio augalas

KVAPIOJI SEDULA (Cornus amomum Mill.)
Paplitusi Šiaurės Amerikos rytuose. Europoje pradėta auginti nuo 1683 metų.
Apie 3 m aukščio ir 4 m pločio tankus pusrutuliškas krūmas, kiek svyrančiomis šakomis. Jaunų šakelių žievė ir mediena patrinta skleidžia savotišką, kamparą primenantį kvapą. Žiemos metu ūgliai ir jaunos šakelės purpurinės. Lapai ovalūs ar kiaušiniški, 5-12 cm ilgio, smailiaviršūniai. Žiedai smulkūs, gelsvai balti, susitelkę skėtiškuose žiedynuose. Dauginama vegetatyviškai ir sėklomis. Kaulavaisiai jau rugpjūčio mėnesio pabaigoje nusidažo mėlyna spalva su metaliniu žvilgesiu.
Auginama dekoratyviuose želdynuose. Vakarų ir vidurio Lietuvoje šalčiui atspari. ‘Blue Cloud’ krūmų kaulavaisiai žydros perlamutrinės spalvos.
Kauno Botanikos sode kvapioji sedula atvežta iš Jaltos 1978 metais sėklomis. Šiuo metu auga nemaži krūmai su iki žemės nulinkusiomis šakomis, aplipusiomis mėlynos spalvos uogomis.
Tai dekoratyvus augalas, džiuginantis ne vieno akį savo žvilgančiomis, tamsiomis uogomis ir nulinkusiomis šakomis, žiemą nusidažančiomis purpurine spalva.
 Tekstą paruošė: dendrologė Loreta Buknienė;
Nuotraukų autorė: Edita Turskienė;

Rugpjūčio mėnesio augalas

ŠERMUKŠNIS (Sorbus sp. L.)
Rugpjūčio mėnesį pradeda raudonuoti šermukšnių uogos, primindamos, kad vasara persirito į antrąją pusę ir ruduo jau nebe už kalnų.
Šermukšnio gentis tikrai plati – joje yra virš 100 rūšių. Lietuvoje savaime auga paprastasis šermukšnis. Mūsų kraštuose jis užauga iki 10-18 metrų aukščio. Kol medelis jaunas – gali augti ir pavėsingoje vietoje, bet didesni medžiai pavėsio nemėgsta, ten skursta ir vargsta, nesukraudami žiedų ir nenokindami uogų. Tinkamiausia dirva – derlinga ir vidutinio drėgnumo, bet ne šlapia.
Paprastasis šermukšnis (Sorbus aucuparia L.) – nuo seno gerbiamas ir kiekvienam lietuviui žinomas medis, garbintas dar mūsų protėvių pagonių. Su šermukšniu susiję ir nemažai burtų bei apeigų. Nuo gilios senovės tikėta, kad jis atbaido blogąsias dvasias, o iš šio medžio pagaminta lazda apibrėžus aplink save ratą, kuri apsaugos nuo piktųjų jėgų. Ne veltui krivių lazdos būdavo šermukšninės.
Lietuvoje šermukšniai paprastai savaime auga pamiškėse. Sodybose auginamos įvairios veislės: ‘Pendula’ medelis neaukštas ir svyrančia, o ‘Fastigiata’ – aukšta ir siaura laja. ‘Xanthocarpa’ uogos geltonos, o ‘Pink Veil’ – rožinės, bei kt. Yra išvesta nemažai veislių su stambiomis, valgomomis, įvairių spalvų uogomis : ‘Granatnaja’, ‘Rosina’, ‘Businka’ ir kt.
Kauno botanikos sode auginamos ir kitos, kiek retesnės šermukšnių rūšys: Grūstinis (S. torminalis (L.) Crantz) – giliai karpytais, vėduoklės formos lapais. Švedinio (S. hybrida L.) lapai kiek mažiau karpyti, jis dažnokai sodinamas miesto želdiniuose. Miltingojo (S. aria (L.) Crantz) lapai vientisi, o jų apačia – tarsi miltais pabarstyta. Kašmyriniai (S. cashmiriana Hedl.) užauga neaukšti ir nokina baltas uogas; bei kt.
Šermukšnių uogos – vitaminingos ir turinčios vaistinių savybių. Jas galima džiovinti, šaldyti, gaminti uogienes, sirupus ir užpiltines.
Iš medienos gaminami smulkūs stalių dirbiniai, o žievė turi rauginių savybių.
Tekstą parengė: Edita Turskienė;
Nuotraukų autorė: Edita Turskienė;